Vokietijos suvienijimas
Referatas
Turinys
Įvadas………………………………………………………………….2psl.
Nacionalizmas………………………………………………………3psl.
Vokietijos 1848-49 revoliucijos……………………………4-5psl.
Versalyje gimsta Antrasis reichas…………………………………5-7 psl.
Literatūros sąrašas…………………………………………………………8 psl.
Vokietijos suvienijimas
Kas yra tauta? Tai žmonės, priklausantys tai pačiai rasei, kalbantys ta pačia kalba, turintys bendrą istoriją, bendrą mąstyseną ir papročius. Kaip suprasti tautų apsisprendimo teisę? Tai kiekvienos tautos teisė būti vieninga ir nepriklausoma. Ši idėja gimsta Prancūzijoje ir Vokietijoje. Vokietijoje filosofas Fichtė gina požiūrį, kad tautos egzistavimas remiasi ne žmogaus teisėmis, o individualiomis, jai vienai būdingomis ypatybėmis: kalba, istorija, papročiais. Kiti mąstytojai čia dar priduria rasą ir teritoriją (Blut und Boden )
Kaip gimsta tautinis sąjūdis? Pažymėtinos keturios pagrindinės jo priežastys. Pirmoji – tai Revoliucijos bei imperijos metais Prancūzijos užkariautų tautų nacionalinis subruzdimas. Antroji – tai platų užmojį įgaunantis naujas požiūris į istoriją. Studijuojama garbinga krašto praeitis, imama vertinti kalba, papročiai, legendos ir liaudies dainos. Vokiečių rašytojai ieško „vokiškumo“ (Deutschtum), o italai istoriko Balbo (Balbo) dėka iš naujo atranda savo šlovingą praeitį. Trečioji – pramonės pažanga. Ji reikalauja vis platesnių rinkų, o to paties geografinio vieneto viduje egzistuojančios muitinės daro šį siekimą neįgyvendinamą. Taigi verslo žmonėms parankus stambių tautinių junginių, kurių viduje vyrautų laisva prekyba, formavimasis. Ketvirtoji priežastis – tai tautinis susitelkimas, pajutus bendro priešo grėsmę: tokia yra Vienos kongreso ir Austrijos kanclerio Meternicho Europa.
Tautiniai sąjūdžiai palieka gilią žymę Europos istorijoje: vienur jie sujungia piliečius į nepriklausomas tautines valstybes, kitur netrunka suskaldyti daugiatautes imperijas (Austrija, Osmanų imperija). Atsiranda didelis pavojus, kad tautiškumo idėja peraugs į nacionalizmą. Tautinės valstybės mėgina plėsti savo teritorijas: siekdamos padidinti savo galią ir prestižą, jos bando ižsiveržti už Europos ribų, arba, tautinės vienybės vardan, pretenduoja į kaimynines žemes pačioje Europoje. Pangermanizmo šalininkai trokšta suvienyti visus „germanus“ į „Didžiają Vokietiją“1
_____________________________________________
1- iš knygos „Istorija 3“. 54psl
Nacionalizmas
Ideologija, kuri stipriausiai reiškėsi Europoje nuo XIX a. vidurio, buvo nacionalizmas. Šimtmečius iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos žodis „nacija“ buvo vartojamas kalbant apie tuos, kurie turėjo valdžią išteisę valdyti, t.y. apie karalių ir aukštuomenę.
Prancūzų nacionalizmas buvo neatsiejamas nuo idėjinio valstybės pagrindo. Visi, kurie pripažino nacijos principus, galėjo būti nariai nepriklausomai nuo kalbos, kultūros ar odos spalvos.
Revoliucija baigėsi, kai Napoleonas panoro užvaldyti visą Europą. Kaip reakcija į prancūzų dominavimą, ėmė reikštis vokiška nacionalizmo forma. Buvo teigiama, kad žmonės, kalbantys ta pačia kalba ir turintys bendrą kultūros paveldą, gali sukurti nacionalinę valstybę. Romantizmui būdingas nacionalinio savitumo ir dvasios kėlimas, istorijos heroizavimas, ieškojimas joje buvusios tautos didybės. Tai vienas iš etinės nacionalizmo formos reiškimosi būdų. Liaudies kūrybos – dainų ir pasakų – rinkimas yra siekimo atskleisti savo tautos dvasią pavyzdys.
Iki XIX a. vidurio Europos valstybių sienos dažnai būdavo nustatomas nepaisant kultūrinių ir kalbinių ribų. Karaliams ir kunigaikščiams nerūpėjo, kokia kalba kalbėjo jų pavaldiniai, buvo svarbu, kad jie mokėtų mokesčius. Dabar prancūziškas ir vokiškas nacionalizmas galėjo žengti koja kojon su laisvės, liaudies savivaldos, demokratinių reformų reikalavimais. Dauguma tautų vis dėlto didžiausią dėmesį skyrė etniniam aspektui, taigi nacionalizmas galėjo įgauti savęs aukštinimo, kitų tautų ir tautybių niekinimo bruožų. Kraštutiniu atveju nacionalizmas galėjo baigtis tautos gryninimu ar naikinimu, kitų tautų priespauda.
Italai ir vokiečiai suvokė, kad žmonės, kalbantys ta pačia kalba ir turintys tą pačią kultūrą, turi turėti savo valstybę. Tai juos vienijo. Šio atveju nacionalizmas atliko cemento vaidmenį. Italai neturėjo vienalytės valstybės nuo pat Romos imperijos žlugimo. Vokiečiai nuo viduramžių gyveno atskirose Centrinės ir Rytų Europos valstybėse. Abi šios tautos nacionalizmo idėjas panaudojo sukurti naujoms, stiprioms Europos valstybėms. 2
____________________________________________
2 – iš knygos „Pasaulis II istorijos vadovėlis“ 23-24psl
Vokietijos 1848 – 49 revoliucija
Vokiečių noras susivienyti į vieną valstybę – pangermanifmas – stipriai reiškėsi XIX a. Prasidėjo buržuazinė revoliucija. Priežastys – šalies susiskaldymas, feodalinių absoliutinių monarchijų priespauda, jų palaikoma santvarka, kuri stabdė tolesnę kapitalizmo plėtotę. Revoliucijos varomosios jėgos buvo darbininkai,
valstiečiai, amatininkai. Revoliucinai vadovavo liberalioji buržuazija (darbininkų klasė buvo negausi ir silpna). 1848 m. paskelbus Prancūzijos respubliką, 1848 m. Bodene Berlyne prasidėjo liaudies susirinkimai ir demonstracijos Berlyne prasidėjęs darbininkų ir amatininkų sukilimas, baigėsi pergalė. Prūsijos karalius buvo priverstas išvesti iš sostinės kariuomenę ir sudaryti buržuazijos liberalo L. Kampenhauzeno vadovaujamą Prūsijos vyriausybę pradėjo darbą Prūsijos nacionalinis susirinkimas kuriame daugumą sudarė taip pat liberalieji buržua. Liberalinės vyriausybės buvo sudarytos ir kai kuriose kitose Vokietijos karalystėse. Smulkiaburžuazai demokratai G. Strugė ir F. F. K. Hekeris mėgino paskelbti Vokietijoje respubliką. Tuo tikslu 1848 m. viduryje Bedene jie suorganizavo ginkluotą sukilimą jis buvo nuslopintas. Prūsijos vyriausybė susidorojo su lenkų naciais išsivadavo sukilimui Poznanėje (1848)
1848 m. Berlyno darbininkai ir prie jų prisidėję amatininkai šturmu užėmė arsenalą su ginklais. Tačiau ir šis sukilimas buvo numalšintas. 1848 m. Frankfurte prie Haino buvo sušauktas Frankfurto nacionalinis susirinkimas : jį sudarė Vokietijos valstybių atstovai. Susirinkimo daugumą sudarė liberalios buržuazijos atstovai. Pagrindiniu revoliucijos klausimu – dėl Vokietijos suvienijimo – vyko kova tarp Mažosios Vokietijos šalininkų (mažavokiečių), siekusių sukurti Prūsijos vadovaujamą Vokietiją be Austrijos, ir Didžiosios Vokietijos šalininkų (didžiavokiečių) norėjusių sukurti Austrijos vadovaujamą Vokietiją. Negausi P. Vokietijos valstybių smulkiaburžuazių demokratų grupė reikalavo įkurti federaciją (Šveicarijos pavyzdžiu). Aktyviai revoliucijoje dalyvavo K. Marksas ir F. Engelsas. Jų parengtoje Komunistų saugos taktinėje platformoje („Komunistų partijos reikalavimai Vokietijoje“) buvo suformuoti svarbiausi revoliucijos uždaviniai. Kadangi nebuvo galimybių sukurti masinę proletariato partiją, Marksas ir Engelsas prisijungė prie demokratinio judėjimo (jo kairiojo sparno). Jų redaguojamas laikraštis „Neue Rheinische Zeitung“ propagavo Vokietijos revoliucinį suvienijimą, revoliucijos plėtojimą, įtraukimą į ją kiek galima platesnių liaudies sluoksnių.