Plungės Senamiesčio
vidurinė mokykla
Referatas:
Dalia Grinkevičiūtė ir jos atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros”
Darbą atliko: XIIbkl.mokinys Marijus Jankauskas
Plungė
2003
Tremtis Lietuvoje
1941 birželio 14d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Tam tikslui buvo mobilizuoti čekistai iš Baltarusijos, Smolensko, Pskovo ir kitų vietų.
Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįžti.
Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, gydytojus, verslininkus ir t.t.
Vežė iš miestelių, vežė iš miestų , vežė iš kaimų. Sunkvežimiai nenutrūkstama srove slinko link geležinkelio stočių, kur vyrus, šeimų galvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O iš tikrųjų jų likimas buvo oš anksto nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti.
Niekuo nekalti jie ėjo į tuos vagonus, nežinodami, kad yra jau mirtininkai, kad šią akimirką jiems reikia atsisveikinti ir paskutinį kartą apkabinti savo vaikus, žmonas, tėvus.
Jie buvo apgauti.
Jų šeimos narius, nuo kūdikių iki vos krutančių senelių, užkaltuose gyvuliniuose vagonuose kitais ešelonais vežė į Sibiro gilumą, dažnai neleidę pasiimti net būtiniausių daiktų. Giminių, kurie bandė perduoti į vagonus maisto produktus ar šiltus rūbus, sargybiniai neprileido ir mušė juos šautuvų buožėmis. <…>II Pasaulinio karo metai. Didžioji agresorė Vokietija praktiškai nestabdoma siaubia Europą, o tuo tarpu SSRS pasinaudojusi šia suirute paskelbė Lietuvai ultimatumą dėl savitarpio draugystės ir pagalbos. Kitaip nei Estai Lietuvos vyriausybė nesipriešino tokiam SSRS žingsniui – priėmė ultimatumo sąlygas ir paskelbė Lietuvą jos nare. Buvo pakeista Lietuvos konstitucija sudaryta remiantis SSRS 1936m. konstitucijos pagrindu. Buvo rengiamasi kolektyvizacijai. Prasidėjo represijos. 1941m birželio 14-18 d. iš Lietuvos ištremta apie 30 000 žmonių.
Istorijos vadovėlyje šie įvykiai – tik faktas liudijantis apie Lietuvos nepriklausomybės praradimą. Šiandien žinių pagalba galime išgirsti, spaudos pagalba perskaityti apie lėktuvų, traukinių, automobilių katastrofas: žuvusių tiek, sužeistų tiek. Ir daugiau nieko. Kelios katastrofą aprašančios eilutės galėtų virsti knygomis, kuriose būtų aprašomi žuvusiųjų artimųjų likimai, sužeistųjų ir jų artimųjų likimai. Tikriausiai niekas nepagalvoja apie sugriautus žmonių gyvenimus, svajones, artimųjų linkimus. XX – XXIa. katastrofų aukų skaičius dažniausiai neviršija 3000, ko negali pasakyti apie žiaurų šimtų tūkstančių lietuvių likimą. Tremtis – baisi likimo rykštė kirtusi skaudų smūgį Lietuvai. Būtų begalo sunku įsivaizduoti tremtį patyrusių žmonių gyvenimą. Čia mums padeda pačių tremtinių atsiminimai. Viena iš jų buvo Dalia Grinkevičiūtė, parašiusi atsiminimų knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros”.”Man labai lengva kvėpuoti nuo minties, kad aš, kiek leido mano jėgos, protas, sugebėjimai, pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms, pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškuose lediniuose kapuose. To nebuvo galima nei sunaikinti, nei ištrinti. Tai istorija. Tai paminklas ir mano Tėvams” .
Dalia Grinkevičiūtė tą baisiąją birželio 14 – ąją dieną kartu su savo tėvais buvo ištremta į Sibirą, prie Laptevų jūros.
<…> Metus mes pragyvenome Altajaus krašte dirbdami tarybiniame ūkyje, o 1942 m. vasarą kartu su keletu tūkstančių kitų tremtinių mus išvežė dar toliau – į Jakutijos šiaurę, toli už poliarinio rato. Išvežė tada, kai tremtiniai lietuviai jau pradėjo prirasti pire naujos vietos sąlygų ir klimato, kai, iškeitę daiktus į bulves , pasisodino daržus ir bulvės jau pradėjo žydėti, teikdamos viltį, kad kitą žiemą neteks badauti.
Į Šiaurę mus vežė apie tris mėnesius. Iš pradžių perpildytuose vagonuose, kur ne tik atsisėsti, bet ir pakeisti kūno padėtį buvo neįmanoma. Paskui baržomis Angaros upe, vėliau sunkvežimiais per negyvenamus miškus nuo Angaros iki Lenos. Vėl baržomis, jau Lenos upe tiesiai į Šiaurę. Ust Kutas, KIrenskas, Oliokminskas, Jakutskas, Kiusiūras, Stolbai.
Ir vis tolyn ir tolyn į Šiaurę. Jau esame apie 800 km į šiaurę nuo poliarinio rato.
<…> Lenos žiotys. Laptevų jūra. <…>
Pagaliau sustojome. Prieš mus – negyvenama sala. Nieko nėra. Jokių žmogaus pėdsakų: nei namo, nei jurtos, nei medžių, nei krūmų, nei žolės – vien amžinu įšalu sukaustyta tundra, pasidengusi plonu samanų sluoksniu. <…>
Nutiesė į aukštą salos krantą medinį lieptą ir liepė mums čia išsilaipinti: keturiems šimtams lietuvių moterų, vaikų, senelių ir nedaugeliui vyrų.
Paskui iškrovėm iš baržos lentas,
plytas, ir garlaivis apsisukęs skubiai nuplaukė atgal, nes artinosi žiema. <…>
Reikėjo skubiai pradėti statyti žemines, jurtas, barakus, nes žiema buvo čia pat.
Bet viršininkai, surinkę darbingesnius vaikinus ir vyrus, neleido jiems ruošti pastogių, o išvežė į kitą salą žvejoti valstybei.
Tada mes, moterys ir vaikai, skubėdami ir kaip išmanydami ėmėme statyti iš plytų ir samanų barakus. Plėšėme rankomis nuo tundros amžino įšalo samanas ir dėjome jas tarp plytų vietoj betono: sluoksnis plytų, sluoksnis samanų. Stogo barakas neturėjo – jį atstojo lentinės lubos, apdėtos samanomis su smėliu. Pro lubų plyšius pūgos metu pripustydavo sniego ir apnešdavo gulinčius ant narų žmones. Vienam žmogui ant narų buvo skirta 50 cm.