Įžanga
Pradedant kalbėti apie XX amžiaus dramą ir jos atstovus reiktų aptarti patį laikotarpį, nes įvykiai, besiklostę šiame amžiuje, buvo pamatas formuotis to laiko dramaturgijai. Bet kokiam reiškiniui, krypčiai gimti reikalinga paspirtis. Ta paspirtis buvo jau XIX a. pabaigoje, kai „buržuazinėje filosofijoje, sociologijoje ir mene buvo jaučiamas aiškus nusivylimas socialine žmogaus veikla, siekimas gilintis į jo sąmonės pasaulį ir individualią psichinę patirtį. Šios tendencijos pagilėjo po pirmojo pasaulinio karo, galutinai diskreditavusio buržuazinės visuomenės socialinius ir politinius idealus“ [1, p. 573].
Tai buvo lūžio užuomazgos po kurio turėjo formuotis naujas požiūris ir jam didžiausią įtaką turėjo prancūzų mąstytojo Anri Bergsono (1859 – 1941) intuityvistinė filosofija ir austrų psichiatro Zigmundo Froido (1856 – 1939) psichoanalizės teorija. Jų pagrindu buvo suformuota subjektyvistinė žmogaus koncepcija būdinga to laiko modernistiniai meno krypčiai. „A Bergsonas , laikydamas pasaulį ne faktu, o procesų visuma, mėgino įrodyti, kad šie procesai yra vieningi su sąmone. Prieš vienpusišką intelektą jis iškėlė intuiciją, kurią laikė pranašesne už protą. Ir į meną jis žiūrėjo kaip į intuityvaus tikrovės pažinimo įkūnijimą, nesuinteresuotą gamtos ir savęs stebėjimą“ [1, p. 573]. Z. Froidas pabrėžė „lemiamą vaidmenį pasąmonėje glūdinčių instinktų, sąlygojančių antrinę intelektualinę ir visuomeninę individo veiklą“ [1, p. 573]. Jis ignoravo sąmoningą socialinę menininko patirtį, istorinį bei kultūrinį meno sąlygotumą. Z. Froido mintis toliau vystė Karlas jungas (1875 – 1961), jis teigė, kad „pasąmonė nėra vien individo instinktų, įgimtų troškimų, bet ir kolektyvinės žmonijos patirties buveinė. Genialaus menininko kūriniuose turi atsispindėti „kolektyvinė pasąmonė“, kaupianti bendražmogišką patirtį“ [1, p. 573]
Taigi, A. Bergsono, Z. Froido ir K. Jungo teorijos, suformavo daugelio XX a. menininkų polėkį į psichologizmą ir pasąmonės reiškinių vaizdavimą. Tad Vakarų dramos raidą galime glaudžiai sieti su bendrais epochos kultūros, filosofijos bei mokslinės minties procesais. Autoriai XXa., kurdami grožinius vaizdus, sykiu analizuoja patį kūrybos procesą, meninės vaizduotės prigimtį. Tam tikrų gyvenimo reiškinių transformacija, jų įsikūnijimas vaizduose ir jų analizė tiesiogiai vyksta prieš žiūrovo akis.
Tad aptarus šį laikotarpį ir jo tendencijas galime plačiau apžvelgti XX a. vakarų dramaturgus ir jų kūrybą.
Siekdami įtvirtinti scenos autonomiją, XX a. dramaturgai jau nebegali tradiciniais realistinės dramos kanonais. Jie neretai grįžta prie senovinio teatro ištakų – mito, ritualo, viduramžių farso bei rytų teatro formų.
Gijomas Apolineras (1880 – 1918) prancūzų poetas ir dramaturgas, siurrealistinio teatro principų formuluotojas. Būtent nuo šio teatro kyla XX a. dramaturgijos tendencijos. G. Apolineras savo pjesėje „Teiresijo krūtys“ pratarmėje atmeta tikroviškumo iliuziją scenoje, reikalauja atsisakyti buržuazinio bulvarinio teatro pseudorealizmo, ragina kurti scenoje gilesnius vidinius konfliktus atskleidžiantį vaizdą. Jis pirmąkart pavartojo terminą „siurrealizmas“, kuris buvo polemiškai nukreiptas prieš tuometinio Vakarų teatro ir apskritai meno vulgarų ir ampyrišką tikroviškumą. Prasidėjusį maištą tęsia vienas įdomiausių XX a. teatro eksperimentatorių Žanas Kokto
Žanas Kokto (1889 – 1963) prancūzų dramaturgas, poetas ir prozininkas, kino scenaristas ir režisierius, esė autorius. Kai kurios jo dramos gali būti siejamos ankstyvoje poetinėje kūryboje pasireiškiančia dadaizmo, kubizmo ir siurrealizmo kryptimi. Kurios pasireiškė pabrėžtinu alogiškumu, siekimu apstulbinti žiūrovą nelauktomis, dažnai fantastiškomis situacijomis, ekstravagantiškais vaizdais ir leksika. Pati Ž. Kokto dramaturgija skirstoma į šešias pagrindines grupes:
1. Pjesės – baletai („Žydas dievas“ , „Jautis ant stogo“)
2. Mitiniais bei klasikiniais siužetais pagrįstos dramos. Dramaturgas pirmą kartą prancūzų teatre sujungia graikų tragedijos elementus su dabartimi, ieško antikos ir šiuolaikinės kultūros sąsajų. („Antigonė“ , „Edipas karalius“ , „Orfejas“)