ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
Specialiosios pedagogikos fakultetas
Specialiosios didaktikos katedra
Laura,
Specialiosios pedagogikos ir
logopedijos studijų programos
II kurso, 4 grupės, 7 pogrupio
studentė
LDK kovos dėl valstybės savarankiškumo
Referatas
Darbo vadovė
Šiauliai 2004
Turinys
Įvadas 3
1.1. Žygis į Polocką 3
1.2. Žygis į Pskovą ir 1582 m. paliaubos 4
1.3. Karas su Švedija 1600 – 1611 m. 4
1.4. Karas su Rusija 1609 – 1618 m. 5
1.5. Karas su Švedija 1635 m. 5
1.6. Karas su Rusija 1654 – 1667 m. 6
1.7. Karas su Švedija 1655 – 1660 m. 6
Išvados 7
Literatūros sąrašas 8
Įvadas
Nuo senų laikų Lietuva turėjo daugybę priešų, trokštančių užvaldyti Lietuvai priklausančias žemes. Tai padaryti bandė ne vienas galingas priešas. Pateikiama nemažai priežasčių, dėl kurių buvo taip trokštamas Lietuvos kraštas. Viena iš pagrindinių priežasčių, tai gera šalies geografinė padėtis, išėjimas į jūrą, ko daugelis to meto valstybių neturėjo. Taigi dėl šios priežasties prasidėjo patys galingiausi, žiauriausi ir daugybę gyvybių nusinešę karai. Ypatingai aršios kovos vyko su Rusija bei Švedija. Abi šios valstybės kiek įgalėdamos kovojo ir stengėsi įsigalėti lietuvių krašte.
1.1. Žygis į Polocką
1576 m. Steponas Batoras buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lietuva iš pradžių visai nepripažino Batoro. Jis buvo pripažintas tik tada, kai pažadėjo lietuviams saugoti visas teises. Tuo metu grėsė karas su Maskvos caru Jonu IV. Tai taip pat įtakojo lietuvių apsisprendimą. Caras Jonas IV labai norėjo įsigalėti Livonijoje, ir gauti patogų išėjimą į Baltijos jūrą. Tuo tarpu Livonijos krašto būklė buvo kritiška, kraštas buvo nualintas nuolatinių karų. Caras ir Danijos kunigaikštis Magnusas ėmė vieną miestą po kito. Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Katkevičius taip pat nepajėgė pasipriešinti Jono IV ir Magnuso kariuomenei. Dėlto jis atsisakė pareigų, ir vyriausiuoju kariuomenės vadu buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis, kuriam padėjo jo sūnus Kristupas I Radvila Perkūnas.
Karalius Steponas Batoras labai ruošėsi karui. Lenkų bajorai priešinosi ir nenorėjo skirti lėšų karui, bet Stp. Batoras laimėjo. Lietuviai karui davė 10000 karių, taip pat buvo prisamdyta Vokietijos ir Vengrijos karių, prisipirko ir prisigamino ginklų. 1579 metais karaliaus Stp. Batoro lydima kariuomenė iš Vilniaus išžygiavo į karą prieš caro kariuomenę, kuri buvo įsikūrusi Pskove. Kare Lietuvos kariuomenei pavyko atsiimti nemaža miestų. Stp. Batoras su savo vyriausiomis jėgomis iš Vilniaus išžygiavo į Polocką, kurį po 3 savaičių apgulties paėmė. Lietuvai Polockas priklausė iki pirmojo jos padalinimo.
Užėmus Polocką, karas nesibaigė. Batoras sugrįžo į Vilnių, kur sušaukė seimą ir vėl pareikalavo pinigų karui. Lėšos buvo skirtos, ir 1580 m. karalius vėl išžygiavo į karą. Sujungtos Lietuvių ir Lenkų kariuomenės paėmė labai svarbią caro Didžiųjų Lukų tvirtovę ir kitus aplinkinius miestus.
1.2. Žygis į Pskovą ir 1582 m. paliaubos
1581 m. Batoras išvyko į trečiąjį žygį. Su savo pajėgomis karalius apgulė Pskovą, o mažesni kariuomenės būriai naikino tolimąsias rusų žemes. Prasidėjo derybos. Karaliaus Stp. Batoro kariuomenė jau buvo išvargusi, taip pat artinosi žiema, kuri trukdė karui, todėl 1582 m. buvo pasirašyta 10 metų karo paliaubos. Šia paliaubų sutartimi caras atsisakė Livonijos, Polocko ir Veližo, o carui buvo grąžinti tik Didieji Lukai.
1.3. Karas su Švedija 1600 – 1611 m.
Mirus Steponui Batorui į sostą buvo išrinktas Zigmantas Vaza (1587 – 1632), vienintelis Švedų karaliaus Jono sūnus. Švedijoje visą valdžią Zigmantas paliko savo dėdei, kunigaikščiui Karoliui. Karolis labai norėjo užimti Zigmanto vietą, todėl pradėjo kurstyti liuteronus švedus prieš karalių Zigmantą. Dinastinis karas buvo paverstas karu dėl Livonijos. Pagrindinė karo našta atiteko LDK. Pagrindiniai LDK karo vadai buvo K. Radvila Perkūnas ir J. K. Katkevičius. 1598 m. Zigmantas, gavęs iš seimo pinigų, pasisamdė 5000 karių kariuomenę ir išžygiavo į Švediją. Ten jam nepasisekė – jis pralaimėjo mūšį. Gaudamas Lietuvos Lenkijos sostą, Zigmantas buvo pasižadėjęs Švedų valdomą Estiją prijungti prie Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomos Livonijos. Seimas buvo nusistatęs prieš karą ir neskyrė jam pinigų, bet Zigmantas vis tiek įsakė Livonijoje stovinčių kariuomenių vadams pulti švedus. Kare Zigmantui nesisekė, Karolis užėmė beveik visą Livoniją. K. Radvilai Perkūnui pasisekė apginti tik Rygą ir Daugagryvą. Taip prasidėjęs karas dėl Livonijos, kuris truko net 60 m. 1601 m. įvyko mūšis prie Kuoknesės, 1604 m. – prie Paidės.
1605 metai rugsėjo 27 dieną prie Salaspilio, 13 kilometrų nuo Rygos įvyko lemiamas mūšis. Mūšis truko 3 valandas. Jis baigėsi lietuvių pergale. Teigiama, kad tokių mūšių kaip šis istorijoje pasitaiko labai mažai. Mūšyje žuvo apie 9000 švedų karių, kiti nuskendo
Dauguvoje. Pats Karolis IX vos pabėgo iš mūšio lauko. Į nelaisvę pateko keli šimtai belaisvių, paimta 60 vėliavų ir 20 patrankų. (A. Gumuliauskas, 1989).
Toks Katkevičiaus laimėjimas nustebino visą Europą. Šiuo laimėjimu nebuvo pasinaudota, nes kaip tik tuo metu krašte kilo Zebžidovskio rokošas. Karolis pralaimėjęs Salaspilio mūšį, vainikavosi Švedijos karaliumi ir naujų žygių neberengė. Po jo mirties karaliumi tapo Gustavas Adolfas, kuris 1617 m. išsiruošė į žygį prieš Zigmantą ir užėmė didžiąją Livonijos dalį. Karas su pertraukomis truko iki 1626 m. Lietuva kariavo viena, nes tuo metu Lenkija kariavo su Maskva ir totoriais. 1621 m. Gustavas Adolfas užėmė Rygą. Lietuvių kariuomenė buvo nedidelė bei suvargusi, todėl tinkamai negalėjo pasipriešinti. Gustavas jau nebenorėjo kariauti, bet Zigmantas taikos nedarė. Tada Gustavas Adolfas persikėlė kariauti į Lenkiją ir užėmė Prūsiją. Zigmantas vis nesutiko pasirašyti taikos, tada 1627 m. Lietuvos ponai patys pasirašė paliaubas su švedais. Jos truko tik 4 mėn. 1629 m. Altmarke padarytos 6 metų paliaubos. Respublika prarado didžiąją Livonijos dalį. Taip laikinai karas su Švedija buvo užbaigtas.
1.4. Karas su Rusija 1609 – 1618 m.
1609 m. prasidėjo karas su Rusija. Šio karo pagrindinė priežastis buvo suirutė Rusijoje, bei 1609 m. sudaryta Rusijos ir Švedijos sąjunga. 2 metus karaliaus Zigmanto kariuomenė buvo apgulusi Smolenską ir 1611 m. galutinai jį paėmė. Lenkų ir lietuvių kariuomenės užėmė Maskvą, ir ją pradėjo valdyti kunigaikščio Vladislovo vardu. Tačiau karalius Zigmantas nenorėjo leisti savo sūnaus Vladislovo valdyti Maskvos. Jis pats nusprendė tapti Maskvos caru. Tai padaryti jam nepavyko, Zigmantas taip pat pakenkė savo sūnui Vladislovui. Nepaisant to, jis titulavusi Maskvos caru ir 1617 m. išžygiavo į Maskvą. Nors kariuomenei ir vadovavo Katkevičius, tačiau Maskvos Vladislovui nepavyko paimti. 1618 m Divilino kaime (prie Maskvos) buvo padarytos 16 metų paliaubos. Pagal šias paliaubas Smolensko žemės atiteko LDK, o Černigovo ir Seversko žemės – Lenkijai.