Iš religiotyros žodyno
BABILONIEČIŲ RELIGIJA, babiloniečių ir asirų religija, sen. Mesopotamijos tautų religinių pažiūrų, gyvavusių IV – I t-metyje pr. Kr., visuma. Atsirado anksčiau ten gyvenusių tautų, pirmiausia šumerų ir akadų, religijų pagrindu ir toliau plėtojo jų politeistines, antropomorfines sistemas. Pagal pirmykščius tikėjimus, iš pradžių buvusi gėlo (Apsus) ir sūraus (Tiamat) vandens begalybė, iš kurios atsiradusios svarbiausiųjų dievų triados – dangaus, žemės ir vandenų valdovai Anus, Enlilis ir Ea bei astralinės dievybės – Šamašas, Sinas ir Ištar. Aplink Ištar ir jos vyrą Tamūzą, atgimstančios gamtos dievą, grupavosi gyvybinių gamtos jėgų kultai. Agrarinėms dievybėms priklausė pirmiausia Adadas ir augalijos dievas Ninurta. II t-mečio pr. Kr. pradžioje, kuriantis centralizuotai karalių valdžiai, į panteono viršūnę iškilo regioniniai dievai: Babilonijoje – Mardukas, Asirijoje – Ašūras, ši religija įgavo monoteizmo bruožų. VIII – VII a. pr. Kr. Babiloniją valdant asirams, Ašūras iškilo kaip vyriausiasis dievas. Dievai buvo vaizduojami žmogaus pavidalo, su jo savybėmis, statytos jų statulos, su kuriomis buvo siejama jų galybė (dėl to priešai jas vogdavo). Buvo tikima geraisiais ir blogaisiais demonais, turinčiais įtakos žmogaus gyvenimui. Žmogus, kaip dievų kūrinys, turįs sielą, kuri po kūno mirties keliaujanti į mirusiųjų pasaulį – niūrius amžinos tamsos namus – deivės Ereškigalės viešpatiją. Neradusios čia ramybės, mirusiųjų sielos klaidžiodavusios kaip dvasios tarp gyvųjų, juos kamuodamos, kol aukomis, užkeikimais būdavo sugrąžinamos į Ereškigalės požemius. Sielos pomirtinis gyvenimas priklausęs tik nuo laidotuvių prabangumo, aukų, kurias giminės aukodavę dievams. Babiloniečių religija turėjo ir nuodėmės bei su ja susijusios bausmės sampratą. Bausmė lietė tik žemiškąjį gyvenimą, o jos išvengti buvo galima nuodėmės išpažinimu, maldomis, aukomis. Svarbų valdmenį vaidino žyniai ir žynės, kaip žmogaus ir dievo tarpininkai. Jie vadovavo apeigoms, ypač aukojimo; joms būdinga griežtas formalizmas. Savo pareigas žyniai ir žynės ėjo šventyklose, kurios buvo ne tik maldos namai, ne tik religinis, bet ir intelektualinio gyvenimo, mokslų centras. Dauguma švenčių buvo susijusios su gamtos gyvenimu, žemdirbyste, planetų judėjimu. Viena didžiausių švenčių buvo akitu, arba Naujieji metai, per kurią nutikdavę visai karalystei reikšmingų įvykių. Ji buvo švenčiama pavasarį su didelėmis iškilmėmis. Apie šventes informuodavo kalendorius, pagrįstas 12 Mėnulio mėnesių. Kasdieniame babiloniečių ir asirų gyvenime didelę reikšmę turėjo būrimas ir su juo susijusi magija. Žlugus Babilonijos valstybei, plintant Mesopotamijoje zoroastrizmui, krikščionybei, babiloniečių religija sunyko. Daug jos elementų perėmė persai, arabai, žydai, graikai, romėnai.
EGIPTIEČIŲ RELIGIJA. Įvairių religijų (fetišizmo, totemizmo, gamtos jėgų kulto, magijos, animizmo, zoomorfizmo, politeizmo, henoteizmo, monoteizmo), iš kurių tam tikru istoriniu laikotarpiu ir tam tikroje socialinėje aplinkoje labiau reiškėsi tai viena, tai kita, mišinys. Istoriniais laikais galima skirti trejopą egiptiečių religiją: 1) oficialiąją religiją, arba valstybės dievo kultą (paprastai tai buvo valdančiosios dinastijos dievas, pvz., Horas, Setas, Ra, Amonas), 2) religinių išminčių, teologų neoficialų monoteizmą (jie teigė, kad visos dievybės yra vieno dievo apraiškos) ir 3) liaudies religiją, pagrįstą vietinių dievybių globėjų kultu, susijusią su magija. Iki Egipto valstybės susivienijimo vietinių dievų, garbintų įvairių žvėrių (Apis), žmonių su jų galvomis (Anubis) pavidalu, kulte daug gentinio fetišizmo ir totemizmo liekanų. Tie dievai buvo smulkių tarpusavyje kovojusių valstybėlių globėjai, kurių pranašumas grindžiamas ryšio su reikšmingiausiomis gamtos jėgomis turėjimu. Tokiu būdu anksti atsirado ir virto vienu universaliausių dievų saulės dievas Ra. Šaliai vienijantis, vietiniai dievai buvo gretinami ieškant jų tapatumo ir žemiško gyvenimo pavyzdžiu jungiami į šeimas, hierarchizuojami (pvz., Ozyrio – Izidės – Horo triada). Viduriniosios karalystės laikotarpiu (apie 2050 – apie 1700 m. pr. Kr.) iškilo Amonas, Naujojoje karalystėje (apie 1580 – apie 1070 m. pr. Kr.) jis įsigalėjo kaip Amonas Ra. Norėdamas sumažinti žynių galią, faraonas Amenchotepas IV sukūrė monoteistinį Atono kultą, bet jis laikėsi tik iki jo steigėjo mirties. Vėlyvuoju laikotarpiu (apie 1070 – 332 m. pr. Kr.), susilpnėjus šalies politinei vienybei, atgijo vietinių dievybių kultas. Valdant Ptolemėjams (305 – 30 m. pr. Kr.), Serapio ir Izidės kultas išplito visame helenistiniame pasaulyje. Egiptiečių religijai buvo būdingas mirusiųjų kultas ir tikėjimas pomirtiniu žmogaus pradų ka ir ba gyvenimu, susijusiu su kūno pomirtine būkle. Todėl mirusiuosius balzamuodavo, jiems laidoti statydavo įspūdingus, puošnius kapus (mastabos, piramidės). Mirusiųjų pasaulį įsivaizdavo kaip esantį kažkur vakaruose, tarp žvaigždžių arba po žeme (Duatas). Jame mirusysis gaunąs vienokį ar kitokį atpildą už nugyventą gyvenimą. Dievų buveine laikyta šventykla, kurioje žyniai atlikdavo oficialų kultą. Apeigas sudarė aukojimas, procesijos,
misterijos. Žyniai, monopolizavę pranašystes, kalendorinius numatymus, turėjo didelę įtaką kasdieniam žmonių ir valsty bės gyvenimui (XI a. pr. Kr. Tebų žyniai buvo užgrobę valstybės valdžią ir įvedę teokratiją). Egiptiečių religija padarė nemažą poveikį kitoms antikinio pasaulio religijoms.
Kai kurie lyginamosios religijų istorijos tyrinėtojai mano, kad krikščionybė genetiškai yra susijusi su egiptiečių religijos populiariu mirštančių ir prisikeliančių dievų kultu. Tačiau Kristaus asmenį nuo tų dievų skiria Jo istoriškumas.
ŠUMERŲ RELIGlJA, politeistiniai ir antropomorfistiniai kultai, pagristi gamtos jėgų ir dangaus kūnų garbinimu. Susiformavo III t-metyje pr. Kr. Pasak šumerų kosmogonijos, iš amžinos kosminės jūros pirmiausia išsirutulioję dievybės – pasaulio kūrėjos: Anus (Dangus) ir Ki (Žemė). Iš jų ryšio atsiradęs dievas Enlilis (Oras), kuris atskyręs Anų ir Ki ir surentęs virš žemės dangaus kupolą. Trečiasis dievas kūrėjas – Enkis, išminties dievas, suformavęs žemę pagal Enlilio sumanymą. Prižiūrėti žemėje tvarką buvę patikėta gausiems žemesnio rango dievams. Iš atmosferos ir žemės atsiradusios astralinės dievybės – Utu (Saulė), Nana {Mėnulis), Inana (Aušrinė). Enkis su deive Ninhursag (Ninti, Ninmach) sukūrę žmogų. Ypatingą vietą šumerų religijoje užėmė vaisingumo kultas ir su juo susijęs šv. medžio garbinimas. Daugybę teogoninių, kosmogoninių ir kitų šumerų religijos koncepcijų, susijusių su lemtimi, dievų valios tyrimu (magija, būrimu), etika, nuodėmės sąvoka, pomirtiniu gyvenimu, per babiloniečių ir asirų religiją perėmė žydai, graikai, etruskai, romėnai.
JUDAIZMAS, mozaizmas, monoteistinė religija, išpažistama beveik vien žydų (priklausomybė jai remiasi etniniu principu – judėju laikomas kiekvienas, gimęs iš motinos žydės). Judaizmo išpažinėjų skaičius laikomas artimu bendram žydų skaičiui (apie 12 mln.). Judaizmo doktrina remiasi Bibilija ir Talmudu. Pagrindiniai judaizmo principai yra tikėjimas vieną ir vienintelį Dievą Jahvę, pasaulio kūrėją ir visų žmonių tėvą, pomirtinį atlyginimą už gerus darbus ir bausmę už blogus (judaizmas pripažįsta žmogaus valios laisvę, sielos pomirtinį gyvenimą), žydų laikymas Dievo išrinktąja tauta (tuo pagrindu, kad jų pranašas Mozė sudaręs ant Sinajaus kalno žydų vardu sutartį su Jahve), iš kurios kilsiąs Mesijas, žmonijos Išganytojas (Kristus juo nelaikomas). Judaizmas neturi griežtai apibrėžtų dogmų, vieningo tikybos išpažinimo, tik ST ir Talmudu pagrįstus principus, už kurių nesilaikymą baudžiama išvarymu iš religinės bendruomenės, arba cheremu. judaizmo etikos pagrindas yra 613 priesakų ir draudimų, suformuluotų ST ir Talmude ir reikalaujančių griežtai laikytis žydų gyvensenos taisyklių, ypač apipjaustymo, šabo, maitinimosi apribojimų (pvz., nevalgyti kiaulienos), švenčių, pasninko. Judaizmo kultas atliekamas sinagogose – skaitoma Penkiaknygė, arba Tora, kitos ST knygos, jos aiškinamos, giedamos giesmės. Judaizmas neturi centralizuotos dvasininkų hierarchijos, kiekviena bendruomenė, arba kahalas, yra savarankiška, svarbiausi jos veikėjai yra rabinas ir kantorius (arba chazanas).