Vilniaus miestas buvo įkurtas 1323 metais Neries ir Vilnios upių santakoje. Per ilgaamžę savo istoriją jis ne tik augo ir klestėjo, bet matė ir daug negandų: karų, suiručių, gaisrų.
Pirmasis didelis gaisras miesto kronikoje buvo užregistruotas 1366 m., kai buvo padegtas pirklių registracijos pastatas. Didelių nuostolių Vilniui padarė ir 1390, 1391, 1404, 1419 metais kilę gaisrai.
1505 m. rugsėjo 6 d. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio privilegijoje rašoma, jog įsteigta Vilniaus miesto apsauga.
1513 m. vasario 2 d. gaisras sunaikino Žemutinę pilį ir dalį miesto, o 1517 m. supleškėjo daugiau kaip pusė Vilniaus pastatų.
1522 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto privilegija patvirtino Vilniaus miestui įgulą, kuri turėjo saugoti gyventojus nuo gaisrų, vagysčių, plėšimų.
Vien tik 1748 m. ugnis sunaikino 15 dvarų, 469 namus, 67 parduotuves ir vaistines. Jų metu žuvo 29 žmonės.
1766 m. Vilniuje buvo uždrausta statyti medinius pastatus, įsakyta namų stogus dengti čerpėmis.
1802 m. gegužės 26 d. (pagal naują kalendorių birželio 7 d.) Vilniaus miesto Rotušėje buvo sušaukta trijų valdžių – Magistrato, Pirklių namų ir Valsčių palatos generalinė sesija, kurioje nutarta įkurti nuolatinę ugniagesių komandą. Prieš du šimtus metų buvo nustatyta ir patvirtinta priešgaisrinės apsaugos tvarka, o iš laisvai samdomų miestiečių suburta gaisrų gesinimo komanda. Ją sudarė 45 ugniagesiai ir keli siurblių meistrai. Komandai vadovavo brandmeisteris. Vilniaus ugniagesiai turėjo 4 didelius, 16 mažų rankinių siurblių ir kelis vežimus su statinėmis…
1802 m. išleistos „Ugnies knygelės“ – pirmasis priešgaisrinės apsaugos vadovėlis lietuvių kalba, skirtas platesniems gyventojų sluoksniams.
XIX a. Vilniaus ugniagesių centrinė būstinė įsikūrė Dominikonų g. 2, kur buvo iki 1942 metų.
1837 m., siekiant sumažinti gaisrų, kylančių dėl netvarkingų krosnių ir nevalytų dūmtraukių, skaičių, buvo įsteigtas Vilniaus kaminkrėčių cechas.
1870 m. Vilniaus ugniagesių komanda įsigijo pirmąjį garu varomą siurblį.
1891 m. rusų išradėjas P.Matvejev Vilniaus mieste įrengė elektrinę priešgaisrinę signalizaciją. Ji sėkmingai funkcionavo vienuolika metų, t.y iki Vilniuje išplito telefoninis ryšys.
1985 m. priešgaisrinei apsaugai pradėtas naudoti Aukštutinės pilies bokštas Gedimino kalne. Kaip žvalgybos punktas jis veikė dar XX a. 3 dešimtmetyje.
1898 m. Vilniuje buvo įsteigta savanorių ugniagesių draugija. Jos tikslas buvo organizuoti komandą Antakalnio, Užupio, Šnipiškių ir Naujamiesčio apsaugai nuo gaisrų. Iki 1918 m. ji buvo Jungtinės Rusijos Ugniagesių Draugijos (nuo 1901 m. – Rusijos Imperatoriškosios Ugniagesių Draugijos ) tikrąją nare. Šios draugijos įstatai buvo paimti Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungos veiklos pagrindu.
XIX a. veikė draudimo nuo ugnies bendrovės, kurios draudė miesto pastatus nuo gaisrų.
1905 m., revoliucinių neramumų paskatinti, ugniagesiai pradėjus reikalauti pagerinti darbo ir buities sąlygas. Jiems buvo padidintos algos, ugniagesių gyvybės draudimo suma, užtikrinta nemokama medicininė pagalba ligos atveju, mokamos atostogos, atidaryta mokykla ugniagesių vaikams.
1911 m. miesto plotas 26 kv.km. Atstumas nuo gaisrinės gurguolės iki tolimiausio gaisro – 5 km.
1913 m. buvo įkurta ugniagesių komandos skyrius Naugarduko gatvėje. Komandoje buvo 77 ugniagesiai, 50 arklių. Komanda dalijosi į 2 skyrius – centrinį ir Naujamiesčio. 1923 m. įkurta Vilniaus ugniagesių sąjunga. 1923 m. gegužės 27 d. įvyko Vilniaus žemės ugniagesių organizacijų atstovų suvažiavimas, buvo priimtas Vilniaus ugniagesių sąjungos statutas.