Visų pirma reiktų pradėti nuo to, dėl ko prasidėjo tremtis. Kas galėjo taip su žmonėmis pasielgti? Iš kur pas žmones toks žiaurumas? O viskas prasidėjo nuo 1940 metų rugpjūčio trečios dienos, kai buvo aneksuota Lietuva. Į valdžią ateina Stalinas su Raudonąja armija. Komunistai įveda pertvarkymus politinėje srityje, ekonomikoje, kultūroje. Politikos srityje komunistai: uždraudė visas organizacijas, paskelbė Lietuvą esant Sovietų Socialinė Respublika, pertvarkyta teisėsaugos sistema, likviduota LR sistema, 1940 12 01 įvesti sovietinei įstatymai. Ekonomikoje žemę paskelbė valstybės nuosavybę ir nustatė maksimalią 30 ha žemės normą vienam ūkiui, nacionalizavo stambią nuosavybę. O kultūros srityje pakeista Lietuvos vėliava, himnas, herbas.
Sovietų laikais pradėtas masinis žmonių trėmimas į Sibirą, amžino įšalo žemę. O 1948 metais gegužės 22 dieną įvyko vienas iš didžiausių trėmimų Lietuvoje, kuris vadinosi „Pavasaris“ (rusų kalba „Весна“). Pagal Adolfo Damušio duomenimis 1948 gegužės 22 dieną iš Lietuvos buvo ištremta 105000 žmonių. Tremiami buvo Lietuvos ūkininkai, kurie turėjo daug žemės, mylėjo žemę ir darbą. Ne svarbu buvo ar žmogus jaunas, ar senas ir ligotas, ar dar tik gims. Jei tu esi sąraše tai ir keliausi „visam gyvenimui“ į Sibirą. Karininkai, kurie buvo atsakingi už žmonių surinkimą ir nugabenimą į geležinkelio stotį, buvo žiaurūs ir grubūs, kai kurie – nuolaidesni. Ne visi leisdavo pasiimti daiktų, drabužių, maisto ir vandens. Tremtinius į Sibirą vežė traukiniais, gyvuliniais vagonais, kuriuose buvo mažas langelis. Viename vagone apytiksliai važiavo 30 žmonių.
Per šį trėmimą žmonės buvo išvežami į Igarką, Krasnojarsko kraštą. Traukinys važiavo per Rusiją, Čeliabinsko, Molodečno, Ufos miestus, pravažiavo Uralo kalnus, vėliau Jenisėjaus upe plaukė į Igarką. Važiuojant traukiniu netoli Ufos atsitiko auto įvykis, nuo bėgių nuvažiavo traukinys. Šio įvykio metu žuvo daug žmonių, kai kurie visam gyvenimui liko invalidais.
Ne tik šios avarijos metu daug žmonių žuvo, bet ir plaukiant laivu, kelionės metu į Igarką.
Daugelis žmonių galėtų papasakoti, kaip jų gyvenimas klostėsi Sibire. Tik nevisi nori tai prisiminti, nenori skaudinti savęs prisiminimais. Vienas mano pažįstamas Vytautas – Kazimieras Stuogys man papasakojo apie savo gyvenimą Sibire. Ir ne vieną kartą skausmo ašara jam nuriedėjo prisiminus šį košmarą. Pats V. K. Stuogys klausia savęs: „Ką aš padariau blogo, jei buvau tik dviejų metukų ir jau ištremtas į Sibirą?“ Vytautas, gimęs 1946 metais, su savo broliu Egėjumi – Algiu Stuogiu, gimusiu 1947 metais, ir tėvais Bronislava ir Antanu Stuogiu, motina gimusi 1920, o tėvas 1902 metais, buvo ištremti Į Igarką. Antano Stuogio motinai, Antosei Stuogienei pavyko pabėgti. Ji vėliau slapstėsi giminių namuose, Veliuonos miestelyje.
Antanas Stuogys buvo stambus ūkininkas, gyveno Pamitusio kaime, Raseinių rajone. Augino 5 arklius, 6 karves, 5 kiaules. Turėjo 38 hektarus dirbamos žemės. Du samdomus žmones. Vėliau kai juos ištrėmė viską nacionalizavo. Stuogių šeima buvo ištremta dėlto, kad jie buvo buožės-nacionalistų bendrininkas. Tai patvirtino „Medžiotojas“(„Охотни“) шк „Šarka“ („Сорока“).