Sausio 13 – oji Lietuvos istorijoje
MUMS REIKIA LAISVĖS
Pravirko vėliava trijų spalvų juodosiom ašarėlėm,
Sumindė neganda trijų tautų tą laisvės želmenėlį.
Suskaudo širdys Lietuvos žmonių ir ašaros riedėjo –
Nereikia kraujo mums žmonių, nereikia kauburėlių.
Mums reikia tiktai laisvės, žydros padangės reikia,
Mums reikia saulės spindulių ir daug gėlelių reikia.
Nurimkit, armijos kariai – Tėvynės neparduosim!
Šnibždės mūs lūpos amžinai: „Mes Lietuvą vaduosim!“
Kas laisvas gimė, tas vergu nebus. Laisvė – pirmasis ir tikrasis tautos laimės ir gerovės šaltinis. Netekti jos – netekti galimybės augti ir tobulėti. Vergija ne tik žemina tautos vardą, bet menkina jos valią ir dvasią. Lietuvių tautos laisvė išpirkta tauriausių Lietuvos žemės vaikų gyvybėmis. Niekas negali nugalėti tautos, einančios i Laisvę, Nepriklausomybę.
1989 – ųjų metų rugpjūčio 23 – osios Baltijos kelias parodė: MES ESAME!
1990 – ųjų metų Kovo 11 – oji paskelbė: LIETUVOS VALSTYBĖ YRA!
1991 – ųjų metų sausio 13 – oji patvirtino: MES BŪSIME!
Lietuvos Nepriklausomybės priešai taikė tiesiai į širdį. Buvo šaudoma į laisvą žodį, į lietuvišką kalbą. Vėl, kaip ir knygnešių laikais, sunkūs svetimšalių batai pirmiausia trypė laikraštį, knygą, nes iš jų sklido „ … ir šviesa ir tiesa“.
1991 m. sausio 16 dienos išleistame laikraštyje „Tiesa“ rašytojas Jonas Avyžius rašė: „Lietuva vėl rašo savo istoriją krauju. Tėvynės kankinių gyvoji auka ir gedinčios tautos ašaros sujungė visų mūsų širdis į nenugalimą monolitą. Prieš jį bejėgė bet kokia ginkluotos jėgos prievarta, remiama TSKP organizacijos Lietuvoje ir saujos lietuviškų koloborantų, siekiančių palaidoti Nepriklausomybę.
Vingiuotame, be galo sunkiame kelyje į Nepriklausomybės įtvirtinimą, šiandien esame pasiekę iš tautos svajonių supiltą kalną su jo viršūnėje žibančiu laisvės žiburiu, į kurį pusę šimtmečio su ilgesiu tiesėme svetimos šalies grandinėmis sukaustytas rankas. Niekada neleisime to žiburio užgesinti! O jeigu jį vis dėlto sutremps kaustyti pavergėjų batai, lydimi tankų kolonų, kurios jau traiško pirmuosius trapius demokratijos ir tautų laisvės daigus, išsaugosime to žiburio neblėstančią šviesą, sielą gaivinančią šilumą savo širdyse.
Lietuvis ne sykį buvo paklupdytas šimteriopai stipresnio pavergėjo, stumdytas, niekinamas, žeminamas svetimųjų, kankintas tardymo kamerose, kalintas lageriuose, tačiau po kiekvieno rūstaus išbandymo atsitiesdavo tik dar stipresnis, labiau užsigrūdinęs dvasiškai, ką aiškiausiai parodo akimirksniu į laisvės žygį pakilusi tauta.
Tad, būdami beginkliai fizine prasme, mobilizuojame visas savo dvasines galias – pasiryžimą, aukojimąsi dėl visiems brangių idealų, Tėvynės Lietuvos meilę. Tegu mus įkvepia garbinga tautos praeitis, bočių prabočių kovos už laisvę ir dar neišdžiūvęs kraujas didvyrių, kurių gyvybės užgeso šūviams tratant su visiems mums šventu žodžiu lūpose – LIETUVA“.
Vilniaus televizijos bokštas yra ne tik įspūdingas statinys, bet ir lietuvių tautos laisvės ir nepriklausomybės simbolis, primenantis mums Kruvinąjį Sausio Sekmadienį.
1991 m. sausio 13 – osios naktį KGB specialiosios paskirties grupė „Alfa“ apsupo Vilniaus televizijos bokštą ir jį gynusius civilius. Šturmo metu žuvo ir mirė nuo sužalojimų 14 žmonių – Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus ir Vytautas Koncevičius. Pusė jų buvo jaunesni nei 25 metų. Šimtai buvo sužeista.
Justino Marcinkevičiaus žodis Katedros aikštėje, atsisveikinant su žuvusiaisiais 1991 m. sausio 16 d.: „Prieš daugelį metų čia stovėjo didžiojo kunigaikščio Vytauto karstas. Dabar čia guli mūsų vaikai, ir mes apraudami jų žūtį, suprasdami, kad jie jau priklauso istorijai, kad jie dabar šildosi sužvarbusias rankas prie Amžinosios ugnies kartu su didžiaisiais mūsų tautos vyrais. Lietuva pasilenkia prie jų ir užkloja juos amžina laisve. Tai pirmieji tikrai laisvi Respublikos piliečiai ir pirmosios mūsų Nepriklausomybės aukos. Pasaulis mato – pasiekta smurto ir žiaurumo viršūnė: nužudyti, tankų vikšrais sutraiškyti beginkliai žmonės, kurie niekam negrasino, niekam nekėlė jokio pavojaus. Savo rankomis jie laikė apglėbę ne svetimą, ne užgrobtą, o SAVO žemę, jų akys buvo pakeltos į SAVO dangų, o į automatų šūvius jie atsakė skanduodami: Lie – tu – va! Jie ir krito su šiuo žodžiu lūpose, nunešdami jį prie Dievo kojų. Nedidelė Lietuva šiomis dienomis tapo vėl didelė. Ją iškėlė ir išaukštino žuvusių didvyriškumas, dvasios tvirtybė, laisvės meilė. O Lietuva iškelia ir išaukština savo gynėjus, dar sykį patvirtindama, kad nemirtingumą ir amžiną šlovę suteikia tiktai Tėvynė.