1381 metais, kai mirė Algirdas, paveldėtoju tapo jo mylimiausias sūnus Jogaila. Su Julijona (Vitebsko kun.) Algirdas turėjo 6 sūnus: Vladimirą (Kijevo kunigaikštis), Joną Žadivydą (Podolės kunigas), Simoną Lengvenį (Mstislavlio kunigas), Andrių Vingaudą (Trubčevsko giminės pradžia), Konstantiną (Čartrysko giminės pradžia), Teodorą Liubartą. Kiti 5 be Jogailos, pagimdyti Marijos Tverės kunigaikščio dukters: Skirgaila, Švitrigaila, Kaributas, Dimitrijus, Vygandas.
Lotyniškai posakis nomen est omen (vardas yra ženklas, simbolis) labai tinka Švitrigailai. Jo vardas sudarytas iš žodžių švitrus – greitas, vikrus, žvitrus, ir gailas – greitas vikrus. Toks stipriai žvitrus jis ir buvo.
Švitrigaila buvo jau seniai žinomas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir už jos ribų. Garsėti pradėjo nuo 1392 m., kai po motinos Julijonos mirties užėmė “motinos žemę” Vitebską. Vytautas tokio savivaliavimo nepakentė, apsišaukėlį suėmė ir išsiuntė į Krokuvą Jogailai.
Tačiau, Vytautui mirus, Lietuvos bajorija savo didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jauniausiąjį Jogailos brolį Švitrigailą. Jogaila, kuris tikėjosi, kad po Vytauto mirties Lietuva jam sugrįš, noromis nenoromis turėjo sutikti su įvykusiu faktu. 1430 m. lapkričio 7 d. Trakuose Jogaila sudarė su Švitrigaila paliaubas ir pripažino jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Išrinktas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Švitrigaila tuojau pasirodė eisiąs Vytauto pėdomis, tad apie Lietuvos priklausomybę Lenkijai negalėjo būti nė kalbos. Vos gavęs sostą, jis tuojau paprašė imperatorių atsiųsti jam Vytautui žadėtąją karūną. Taigi buvo aišku, kad jis nesugyvens su Lenkija. Ir tikrai, tuojau kilo su ja konfliktas dėl Podolės žemių. Mat lenkai, kurie nuolat svajojo gauti sau visą Podolę ir kurie prie Vytauto visgi nedrįso kelti šio klausimo, jam mirus tuojau klastingai suėmė Lietuvos vietininką Podolėje, Daugirdą, ir užėmė pilis. Švitrigaila, tą sužinojęs, pareikalavo grąžinti Podolę ir pastatė sargybą prie Vilniuje viešinčio Jogailos ir jo palydovų. Jogaila nors ir įsakė savo ponams grąžinti Podolę, bet tie nepaklausė. Tada ginčą teko spręsti kartu. Karas su Lenkija. Lenkams negrąžinant Podolės, Švitrigaila tuojau užmezgė ryšius su abiem vokiečių ordino šalim (1431 m.). Skirsnemunėje su ordinu buvo padaryta sąjunga, kuri ordinui buvo ypatingi maloni, nes čia jam šmėkštelėjo viltis reviduoti Melno taikos sąlygas. Šia sutartimi Švitrigaila sutiko atiduoti kryžiuočiams Palangą ir trejetą mylių pajūrio ruožo. Švitrigaila, be to, dar susiartino su imperatoriumi Zigmantu. Tačiau jis, kariavo labai nevykusiai: pradėjo kariauti vienas ir, po pirmų nepasisekusių žygių, padarė 2 metų paliaubas, – kaip tik tuo metu, kai Lenkiją puolė jo sąjungininkai kryžiuočiai. Tačiau, dar nepasibaigus paliauboms, lenkų palaikoma Lietuvos ponų grupėm padariusi sąmokslą, pašalino Švitrigailą ir jo vietoje pastatė Vytauto brolį Zigmantą.