Ryškus kiekvienas tautos kultūros pažangos rodiklis yra rašto atsiradimas, literatūrinės kalbos susidarymas ir raštingumo paplitimas liaudyje. Taip pat susiformavo ir mokslo reikšmingumas visuomenėja.
1539 m. buvo bandoma steigti pirmąsias gimnazijas bajorų vaikams, bet Kapitula leidimo nedavė, motyvuodama, jog negalima pavesti vaikų mokymą tiems, kurie studijavo Leipcige, bei dėl mažo skaičiaus mokynių. Buvo bandoma mokyklas atidaryti ir be vyskupo sutikimo. Tokia mokykla buvo atidaryta 1539 m. ją įkūrė Abraomas Kulvietis, bet įsikišus vyskupui Alšėniškiui ji buvo uždaryta 1542 m.. 1570 m. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius įsteigė Vilniaus kolegija, be valstybinės valdžios leidimo. Bet toks leidimas buvo nereikalingas, nes mokyklos priklausė bažnyčiai. Greta kolegijos Vilniuje veikė Radvilos Rudojo remiama reformatų mokykla. Katalikų kunigams ruošti 1582 m. Vilniuje buvo įsteigtos dvi kunigų seminarijos: diecezinė ir popiežiaus aliumnatas. Žemaitijoje 16a. pirmoje pusėje veikė trys mokyklos: Varniuose, Tauragėja, Joniškyje. Jose buvo mokoma netik žemaitiškai, bet ir lenkiškai. Buvo ir keliolika parapinių mokyklų. Jėzuitų kolėgija Vilniuje įsikūrė greta šv. Jono bažnyčios. Joje buvo dėstoma ir teisės dalykai. Kolegijoje mokslas buvo einamas pagal sutrumpintą septynių laisvųjų menų programą. Visą aukštojo mokslo programą sudarė triviumas ir po jo kvadriviumas. 1571m. buvo steigiama filosofijos klasė, ir po trijų metų dar buvo atidaryta ir teologijos klasė. O jau 1579m. kolegija buvo pakelta į universitetą.
Renesanso kūrybinė tendencija architektūroje pradėjo ryškėti 15 a. pirmoje pusėje. Pradėta atsisakyti gotikai būdingų konstrukcijų — smailių arkų, kontraforsų, arkbutanų, kryžminių skliautų su konstrukcinėmis plytų nerviūromis, imta grįžti prie antikinių, romaninių konstrukcijų arba ieškoti naujų sistemų. Statiniuose paplito pusapskritės ir segmentinės arkos, tiesios sąramos, piliastrai, cilindriniai skliautai su liunetėmis arba kryžminiai su dekoratyviomis tinko nerviūromis, kupolai ir kupoliniai skliautai. Pastatų išorės ir interjero kompozicijoje vietoj formų, detalių ir siluetų dinamikos pradėjo dominuoti ramuma, vietoj judrių vertikalių linijų — tiesios statiškos horizontalios linijos, skaidančios tūrį į tarpsnius arba aukštus. Sienas vertikaliai dalijo piliastrai arba puskolonės. Darni horizontalių ir vertikalių linijų vienovė teikė renesansiniams pastatams savitos harmonijos. Pastatų kompozicijai būdinga griežta simetrija, racionali, aiški plano ir erdvės struktūra, saikingos dekoratyvinės formos.
Renesansinės tapybos paminklų Lietuvoje yra labai mažai išlykę, jų autoriai nežinomi. Tokiems paminklams priklauso ir Vilniaus Aušros Vartų madona. Su knygų spausdinimo plitimu plito ir grafika, atliekama medžio raižinių technika. Vilniuje išleistos P. Skorinos knygos iliustruotos. Jose nemaža vinječių, inicialų, ornamentų ir siužetinių raižinių. Pirmosios Karaliaučiuje spausdintos lietuviškos knygos gana puošnios. Mažvydo Katekizmo titulinį puošia renesansinė vinjetė. Yra išlikę A.Goštauto, P.Alšėniškio, L.Sapiegos ir S.Radvilos skulptūriniai portretai ant jų antkapių plokščių. Nors šie antkapiai nevienalaikiai, tačiau juos jungia Renesansui būdinga paskirtis, idėja ir stilius. Ir mirusiojo veidu, ir viso jo kūno padėtim stengtasi išreikšti amžiną poilsį.
Kaip Renesansas Lietuvoje keitė gotiką, matyti iš Vilniuje gretimai stovinčių trijų bažnyčių: šv. Onos, Bernardinų ir šv. Mykolo. Gotikines šv. Onos ir Bernardinų bažnyčias skiria vidaus išplanavimas: pirmoji halės tipo, vienanavė; tokia pat ir renesansinė šv. Mykolo bažnyčia. Jų interjerai beveik vienodų aukščio, ilgio ir pločio proporcijų. Visai kitokia Bernardinų bažnyčia — ji aukšta, pailga, trijų navų. Ją galima laikyti tipiškai gotiška, tuo tarpu šv. Onos bažnyčia erdvės proporcijomis yra renesansinė. 16 a. Lietuvoje — Renesanso amžius, tačiau tai nereiškė, kad gotikai jame neliko vietos.