„BARBAROSOS“ OPERACIJA
Ankstyvą 1941 metų birželio 22-osios rytmetį sovietų armijos vadovybė Maskvoje gavo skubią radiogramą. Daliniai, išsidėstę palei vakarinę Sovietų Sąjungos sieną, pranešė: „Mus apšaudo. Ką daryti?“ Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą, ir dvi didžiausios armijos Europoje rengėsi negailestingam tarpusavio susirėmimui. 1940 metų gruodžio mėnesio pradžioje Adolfas Hitleris išdėstė savo generolams „Barbarosos“ operacijos planą „sutriuškinti Sovietų Rusiją trumpalaikėje kampanijoje“. Jis pranešė, kad, nepavykus įsiveržti į Britaniją, Vokietija pasuks žvilgsnį į Rytus, į milžiniškas erdves už sovietinės sienos. Pergalė prieš Sovietų Sąjungą ne tik užtikrins papildomą „Lebensraum“ — gyvybinę erdvę — germanų tautų ekspansijai, bet taip pat aprūpins vokišką karo mašiną naujais, beveik neišsemiamais resursais. Užgrobusi industrinį Dono slėnį ir Kaukazo naftos telkinius pietuose, Vokietija greitai ir vėl būtų pasirengusi pradėti naują puolimą prieš Britaniją.
Ne visa Vokietijos armijos vadovybė vieningai rėmė „Barbarosos“ planą. Daugelis nurodė karo dviem frontais pavojus, ypač jeigu Britanija nuspręstų pati pradėti invaziją vakaruose. Tačiau Hitleris tvirtino, kad žaibo karas Rusijoje baigsis pergale ilgiausiai per tris mėnesius. Jis buvo įsitikinęs, kad rusai yra ne visavertė rasė, nesugebėsianti atsispirti pranašesnei Vokietijos karinei galybei. Kaip ir kita Europa, jie neatsilaikys prieš puolimą. Birželio 22-osios rytą paaiškėjo vokiečių invazijos jėgų koncentruotas mastas. Hitleris buvo sakęs savo generolams, kad „kai prasidės „Barbarosa“, pasaulis užgniauš kvapą“. Beveik trys milijonai kareivių, daugiau kaip 3000 tankų ir 2000 lėktuvų netrukus paplūdo į sovietų teritoriją. Pajėgos buvo padalytos į tris atskiras armijų grupes: „Šiaurės“ grupė turėjo traukti į šiaurės vakarus — į Baltijos valstybes ir Leningradą, „Pietų“ grupė turėjo judėti į pietvakarius, į Krymą, pakeliui užimdama žemės ūkio produkcijos turtingą Ukrainą, Dono slėnį ir Kaukazą ir „Centro“ grupė, vedama generolo Heinco Guderiano tankų, pasuko tiesiai į sovietų sostinę Maskvą. Juos rėmė rumunų pajėgos, puolančios iš pietų, bei italų, kroatų, vengrų ir slovakų divizijos. O iš šiaurės turėjo atakuoti suomiai, tikėdamiesi panaudoti vokiečių invaziją kaip priemonę susigrąžinti teritorijoms, prarastoms kare su Rusija 1939—1940 metais. Apskritai tai buvo didžiausios pajėgos, kokias iki šiol regėjo pasaulis, ir jos užklupo Sovietų Sąjungą visiškai netikėtai. Nuo 1941-ųjų sausio mėnesio Sovietų Sąjunga tiekė Vokietijai maisto produktus, kurą ir medžiagas pagal išplėstą nacistų—sovietų paktą, pasirašytą 1939 metais. Faktiškai paskutinė siunta buvo pristatyta birželio 21-osios vakare. Daug anksčiau sovietų žvalgyba buvo suuodusi apie vokiečių puolimą, tačiau sovietų diktatorius Josifas Stalinas atmetė jų pranešimus apie gresiančią invaziją. Nepaisydamas akivaizdžios vokiečių karinių pajėgų koncentracijos palei sovietų sieną, Stalinas atsisakė patikėti, kad Hitleris rengiasi nutraukti sutartį. Todėl jo kariuomenė buvo beveik nepasirengusi susiremti su nacių žaibo karu. Pirmosiomis valandomis vokiečių aviacija sunaikino daugiau kaip 2000 sovietų lėktuvų, daugumai net nespėjus pakilti. Nepasibaigus ir dienai, krito Brest Litovsko miestas, sutarties, užbaigusios Rusijos dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare, vieta. Lėkdami dideliu greičiu per Rusijos kaimus, vokiečių tankai sudaužė sovietų gynybą į šipulius. Susidariusiomis aplinkybėmis Raudonoji armija negalėjo tinkamai pasipriešinti. Nepaisant to, kad ji galėjo pašaukti apie 10 milijonų vyrų, vis dėlto buvo apgailėtinai dezorganizuota, o ryšiai tarp divizijų silpni. Turimos žinios skelbia, kad net pirmasis įsakymas smogti užpuolikams fronto liniją pasiekė daugiau negu po keturių valandų. Išryškėjo, kad armija sunkiai manevruoja, ypač susidūrusi su labai judriais vokiečių šarvuočiais. Palyginimui — Sovietų Sąjungos 20 000 tankų buvo beviltiškai pasenę, o jų 7 500 lėktuvų pilotai blogai parengti. Didelė kaltė dėl šių problemų tenka žiauriam kariuomenės valymui, kurį vykdė Stalinas 1936—1938 metais. Tuo galima paaiškinti ir rusų pirmuosius pralaimėjimus Suomijoje. Dauguma pačių geriausių ir labiausiai patyrusių Raudonosios armijos karininkų buvo nuteisti mirties bausme, remiantis sukurptais kaltinimais išdavyste, ir tai ilgainiui neigiamai atsiliepė armijos vadovavimui. Vis dėlto Raudonosios armijos kareiviai buvo drąsus ir narsus. Visa jų stipraus emocinio atsidavimo jėga glūdėjo ištikimybėje Motinai Rusijai, o mirtis tebuvo menka kaina už jos išgelbėjimą. Nors ir be jokios aiškios strategijos, rusai prieš įsibrovėlius metė viską ką turėjo. Jie patyrė siaubingus nuostolius. Sklido pranešimai apie tankų įgulas, stovėjusias eilėje eiti į mūšį tik tam, kad po kelių valandų žūtų. Priešingai, vokiečių žaibo karas atrodė nesustabdomas. Trumpiau negu per savaitę Vermachtas paėmė į nelaisvę daugiau kaip 100 000 rusų kareivių ir sunaikino per 1 000 tankų. Baltarusijos sostinė Minskas atsidūrė prie žūties slenksčio. Šiaurėje vermachtas jau buvo praūžęs per Baltijos valstybes ir traukė į
Leningradą. Liepos trečiosios rytą sovietų žmonės, įsijungę radijo imtuvus, išgirdo liūdną Stalino balsą, besikreipiantį į tautą. Tą jis darė pirmą kartą po trejų metų. Stalinas sakė savo liaudžiai: „Mūsų šalis stojo į žūtbūtinę kovą su baisiausiu priešu“. Jis pripažino, kad situacija susidarė be galo sunki, ir pareikalavo mobilizuoti visus išteklius, kuriuos būtų galima panaudoti prieš priešą. Tai turėjo būti „patriotinis išsivadavimo karas“, o sovietų žmonės privalėjo neatiduoti nė gabalėlio savos žemės. Ten, kur patirtų pralaimėjimą Raudonoji armija, paprasti žmonės turėtų imtis ginklo ir kariauti partizaninį karą. Jeigu būtų priversti trauktis, jie turėtų pasirinkti „išdegintos žemės“ taktiką: sudeginti, sunaikinti ir sugriauti savo namus ir turtą, kad nacistams neatitektų „nei kilogramas grūdų, nei litras benzino“. Ta kalba sujaudino rusus, o pasipriešinimo grupėms visoje Europoje nuskambėjo kaip įkvėptas kvietimas kautis. Tik ar ne per vėlai? Ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis, nors ir aistringas antikomunistas, pažadėjo paramą Stalinui ir Sovietų Sąjungai. Jis paaiškino, kad dabar abi šalys turi bendrą priešą, pridurdamas, jog „jeigu pragaras paskelbė karą Hitleriui, tai aš Bendruomenių rūmuose jau bent palankiai užsiminsiu apie velnią“. Ne vien Čerčilis nemėgo Stalino ir komunistinių pažiūriu. Daugelyje Sovietų Sąjungos vietų įsibrovusios vokiečių armijos buvo sutiktos kaip išvaduotojos. Milijonai buvo nukentėję nuo stalininio teroro ketvirtajame dešimtmetyje ir seniai laukė Maskvos valdžios galo. Pietinėje Sovietų Sąjungoje gruzinai — kad ir kaip ironiška, Stalino tautiečiai, — ir armėnai bei kitos etninės grupės, kurios tradiciškai priešinosi sovietų valdymui, buvo imami į vokiečių kariuomenę. Baltijos valstybėse, visai neseniai prieš jų valią įjungtose į Sovietų Sąjungą, buvo suformuotos naujos SS divizijos kartu kovoti prieš Raudonąją armiją. Daugelis etninių rusų su nekantrumu laukė komunistinio režimo žlugimo, o jeigu tam padės pradėtas karas, tai juo geriau. Jie ir nesuvokė, kad iš tikrųjų siūlosi į vergiją ir mirtį. Nacistų plano „užkariauti, valdyti ir išnaudoti“ Sovietų Sąjungą padariniai netrukus paaiškėjo, tačiau ir valstiečiai, ir karo belaisviai vienodai buvo priversti dirbti naciams. Nacistiniai okupantai su jais elgėsi žvėriškai. SS šefas Heinrichas Himleris kartą pasakė, jog jam nerūpi, kiek tūkstančių rusių mirs, kasdamos prieštankinį apkasą, svarbu, kad jis būtų iškastas. Prie puolančių armijų buvo priskirti specialūs lauko policijos daliniai, turėję vienintelę pareigą — gaudyti žydus ir komunistus, juos deportuoti arba skubiai sudoroti vietoje. Per vieną operaciją Kijeve vokiečiai sušaudė 33 000 žydų. Kiti buvo išvežti į darbo stovyklas Vokietijoje pagal pirmąjį vakarinės Rusijos išvalymo etapą, ruošiantis apgyvendinti „grynus arijus“. Sis planas buvo parengtas dar 1935 metais, kai Hitleris įsteigė „Rasių ir Įkurdinimo valdybą“, skirtą koordinuoti vokiečių ekspansijai į Rytus. Dabar fiureris kalbėjo apie poreikį „sueuropietinti“ Rusiją, todėl tą procesą turėjo atlikti „be gailesčio“.