ĮVADAS
Šio referato tema – „Rusios valdovai XV – XVIa.“ Šiame darbe stengsiuosi įvykius atskleisti per asmenybes, nes be iškylių asmenybių nebūtų ir istorijos. Didesnį dėmesį skirsiu iškyliems rusijos valdovams Vasilijui I, Vasilijui II, Ivanui III, Vasilijui III bei Ivanui IV per kurių valdomus laikotarpius atsispindės skirtingos vidaus ir užsienio vedamos politikos, sukilimai, reformos, taikos sutarys, karai, visa XV-XVI a. Rusijos istorija. Ypatingą dėmesį skirsiu aprašyti šioms asmenybėms, atskleisti pranašumus prieš kitus istorijoje gyvavusius iškilius valdovus.
Rašant šį darbą remsiuos V. Kniūraitės „ Rusijos istorijos paskaitos“ knyga, šios knygos autorės nuomone interpretuojant įvykius, skirtingas istorikų nuomones suligynsiu, taip pat išreikšiu savo nuomonę apie vieno ar kito kunigaikščio valdymo laikotarpio vedamą politiką.
Didesnį dėmesį referate skirsiu Ivano III valdymo laikotarpiui analizuoti todėl, kad jo valdymo laikotarpis itin svarbus Rusijos istorijoje, nes prasideda monarchinės Rusijos istorija. Didžiausią dėmesį referate skirsiu Ivanui IV, nes ši įdomi asmenybė mane labai suintirigavo, išlikę faktai yra labai pikantiški, teigiama, kad jis buvęs labai gražus, šalto žvilgsnio, viename paveiksle vaizduojamas, prieš keletą sekundžių lazda sudavęs mirtiną smūgį savo įpėdiniui, o kituose šaltiniuose aiškinama, kad jis buvo velniškai paklusnus, bet šis paklusnumas visada ribojosi su nežaboto įsiučio priepuoliais. Neveltui jis į istoriją ir įėjo kaip Ivanas Rūstusis. Šios neapsakomai žiaurios asmanybės aprašymui ir analizavimui remsiuos labai įdomia knyga. Jos autorius Paulius Oderbornas, o knygos pavadinimas tiosiogiai pasako apie ką ši knygą: „Didžiojo Maskvos kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas“. Šioje knygoje aprašomas visas Ivano IV gyvenimas, pateikiama bagalė faktų, liudijančių apie jo ligotą žiaurumą, neribotų galimybių proto imlumą ir per jo asmenybę, ligotus potraukius atskleidžiami visi Maskvos kunigaikštystės įvykiai jo valdomu laikotarpiu.
Politiniams įvykiams atskleisti ir minėtų garsių valdovų valdomiems laikotarpiams aprašyti remsiuos Povilo Lasinsko „ Rusijos istorija“ knyga. Ši istorijos knyga yra skirta aukštųjų mokyklų studentams referatams rašyti, netgi kursiniams darbams. Joje esti netgi istorijos žodynas, be kurio negalima nagrinėti šio Rusios laikotarpio. Šioje knygoje pagrindinis dėmesys skiriamas lūžiniams istoriniams momentams, temoms, kuriomis vyko ir tebevyksta diskusijos. Tad kai kuriems įvykiams aprašyti remsiuos ir šioje knygoje esančia litaratūra.
Manau sunkumų rašant šį referatą neturėtų iškilti, šia tema informacijos yra pakankamai. O jei jų ir atsiras, manau jas bus nesunku išspręsti, nes šią referato temą pasirinkau pati, todėl, kad mane labai domina iškilios asmenybės, per kurias aš ir bandau įsisavinti istoriją, toks būdas man yra priimtiniausias, lengviausias ir įdomiausias. Manau šis darbas turės ir išliekamąja vertę, perskaičius jį lengviau įsisavinama šio Rusios laikotarpio istorija.
VASILIJUS I
Vasilijaus I valdymo pradžia – 1389 metai. Šis valdovas įsimintinas tuo, kad jo atėjimas į valdžią pirmą kartą nebuvo suderintas su mongolais. 1399 metais mirė Michailas Tveriškis, paskutinysis pavojingas Maskvos kunigaikščio konkurentas. Tad galime teigti, kad jo mirtis buvo naudinga Vasilijui I, nes Michailas buvo įsipareigojęs už save, savo vaikus ir vaikaičius bei sūnėnus nesiekti nei Maskvos, nei Vladimiro, nei Novgorodo Didžiojo, palaikyti Maskvos kunigaikštį prieš totorius, Lietuvą, vokiečius ir lenkus. Michailas taip pat buvoįsipareigojęs pareikšti Vytautui einąs iš vien su Maskvos kunigaikščiu. Pirmą kartą buvo pasakyta, jog žemės yra tų kunigaikščių, kurie pervažiuos pas Tverės kunigaikštį, liks Maskvos kunigaikščiui(1, 19 psl).
Vasilijaus I santykiai su Lietuva buvo labai sudėtingi. 1386 m. Dar būsimasis Vasilijus I susitarė su Vytautu, jis pažadėjo vesti Vytauto dukterį. 1390 įvyko vestuvės, tačiau giminystė su Vytautu nedavė Maskvai jokios naudos. Vytautas siekė išplėsti savo valstybę Rusios žemių sąskaita ir užimti Smolenską. 1395 m. Vytautas paskelbė, jos žygiuoja prieš totorius, o iš tiesų jis netikėtai pasirodė prie Smolensko, jis pasinaudojo tuo metu Smolenske buvusia vidaus suirute. Vytautas pasižadėjo būti objektyviu teisėju. Smolensko kunigaikčiai apsidžiaugė ir net su dovanomis nuvyko pas Vytautą, bet, paėmęs dovanas, įsakė suimti kunigaikščius ir išsiųsti į Lietuvą. Vytautas taip gudraudamas užėmė miestą, ir paliko jame savo vietininką. Tačiau vyriausiasis Rusijos kunigaikštis Jurijus liko laisvėje. Jis 1395 m. pabaigoje siaubė Lietuvos valdas su Riazanės kunigaikščio pagalba. Vytautas atsakydamas į tokius veiksmus įsiveržė į Riazanės valdas. Riazanės kunigaikštis sudavė jam smūgį ir Vytautui teliko trauktis namo. Maskvos kunigaikštis šiame konflikte aiškiai palaikė uošvį, tad Vytautas netrukus pradėjo siekti Novgorodo Didžiojo. 1398 m. sutartyje Vytautas žadėjo sutartyje su Ordinu padėti užkariauti Pskovą, o Ordinas padėti užkariauti Novgorodą Didįjį. Kovas dėl Novgorodo Vytautas atidėjo, nes domėjosi Ordos reikalais. Tuo metu chanas Tochtamyšas, išvytas iš Ordos dėl
valdžios, pasiprašę Vytauto globos. 1399 m. Vytautas surinko didelę kariuomenę. Ją sudarė rusai, lietuviai, Tochamyšo totoriai, pagalbininkai iš Ordos. Pas Vytautą atvyko pasiuntiniai iš Ordos nuo Temir-Kutlujaus. Chanas prašė išduoti Tochamyšą. Tačiau Vytautas atsisakė tai padaryti ir sakė, kad nori su Temir-Kutlujumi pasimatyti pats. Pasimatymas įvyko 1399 m. ant Vorsklos upės kranto. Prieš mūšį chanas dar bandė derėtis, tačiau jam nieko neišėjo. Vytauto pulkai buvo sumušti. Vytautas pabėgo su nedideliu būriu. Visas kariuomenės turtas atiteko chanui. Chanas vijosi vytautą iki Kijevo, o paskui paleido savo kariuomenę plėšikauti Lietuvos žemėse. Kijevas sumokėjo chanui išpirką, ir šis pasitraukė į stepes.
Šis Vytauto pralaimėjimas buvo labai reikšmingas Maskvos valstybei. Jo pergalė būtų sukėlusi grėsmę Maskvos valstybei.
1404 m. Vytautas visgi užkariavo Smolenską. Maskvos kunigaikštis apsimetė supykęs ir bėdą suvertė Smolensko kunigaikščiui Jurijui. Šis pabėgo į Novgorodą Didįjį.
1405 m. nusiaubė kai kurias Pskovo teritorijas. Dėl to Vasilijus I išsiruošė į kovą prieš uošvį, tačiau buvo pasirašytos paliaubos. Kitais metais santykiai taip pat buvo priėję prie kritinės ribos, tačiau ir vėl viskas pasibaigė paliaubomis. 1408 metais iš Lietuvos į Maskvą pervažiavo Jogailos brolis Švitrigaila, čia jis gavo valdyti Vladimirą. Dėl Švitrigailos vėl kilo karo pavojus: Vytauto kariuomenė pastovėjo prieš Vasilijaus kariuomenę, trečią kartą buvo pasirayštos paliaubos. Tačiau Švitrigailos nebetenkino jo padėtis, juk Maskvos pagalba jis tikėjosi įveikti Vytautą, tačiau to neatsitiko. 1409 metais jis grįžo į Lietuvą, pakeliui apiplėšė Serpuchovą ( Maskvos miestą). Nežinia ko jis tikėjosi Lietuvoje, tačiau Vytautas ir Jogaila išmetė Švitrigailą į kalėjimą, iš kurio jis buvo išlaisvintas tik 1418 m. Daugiau susidūrimų nebuvo iki Vasilijaus I mirties.
Šeimos gyvenime Vasilijus buvo nelaimingas. 1417 m. jis neteko mylimo sūnaus Ivano, būsimo sosto įpėdinio. Iš penkių sūnų, kuriuos jam pagimdė jo žmona Sofija, Vasilijaus I mirties metu buvo tik vienas – Vasilijus, dešimties metų. Jo likimui grėsmę kėlė tik viena frazė iš Dmitrijaus Donskojaus testamento. Kai Donskojus rašė testamentą, Vasilijus Dmitrijevičius dar nebuvo vedęs. Dėl to Donskojaus Vasilijaus mirties atveju liepė sostą perduoti kitam savo sūnui – Jurijui. Vasilijui I gyvam esant, Jurijus kantriai laukė savo valandos. Tai buvo pamaldus ir tvirtas žmogus. Jo krikšto tėvas buvo pats Sergėjus Radoženskis. Savo žemėse, Zvenigorode, Jurijus pastatė puikią šventyklą Dievo motinai. Tačiau jo pamaldumas ir dievobaimingumas derinosi su dideliu garbės troškimu. Po Vasilijau I mirties jis norėjo būti didžiuoju kunigaikščiu. Galimas daiktas, kad jis tiko tam labiau nei 10 metų vaikas. Du kiti Vasilijaus I broliai Andrėjus ir Piotras visai nesikišo į vyresniųjų brolių reikalus, tačiau pats jauniausias Konstantinas, elgėsi kitaip. Jis gimė vos kelios dienos prieš tėvo mirtį ir net negavo atskiros valdos iš tėvo, dėl šių priežasčių jis jautėsi nuskriaustas. Tačiau vėliau jis suitaikė su Vaislijumi I, gavo valdą ir įsišventino į vienuolius.
Vasilijus I mirė 1425 m. ir valdė jis 36 metus.
VASILIJUS II
Dėl didžiojo kunigaikščio sosto dabar nebegalėjo kovoti jokia kita kunigaikščių šeima, dėl to kova prasidėjo tarp pačių Maskvos kunigaikščių. Įvairių politinių gudrybių dėka į valdžią atėjo Vasilijus II. 1432 m. jis vedė. Jurijaus sūnūs, kurio dėka ir Vasilijus II atėjo į valdžią dalyvavo jo vestuvėse. Vestuvėse įvyko konfliktas. Vienas iš jo sūnų buvo pasipuošęs aukso diržu. Sofija Vytautė žinojo, kad tas diržas buvo Dmitrijaus Donskojaus žmonos Evkodijos kraitis. Sofija nusegė diržą nuo jo kaip savo šeimos nuosavybę ir šis poelgis pasitarnavo pretekstu karui. Sūnūs tuoj pat išvyko iš Maskvos. O apie Jurijaus žygį buvo sužinota tik tada, kai jo kariuomenė priartėjo prie Maskvos. Vasilijus II bandė gintis, bet buvo sumuštas. 1433 m. Jurijus tapo didžiuoju kunigaikščiu, tačiau senovė, kurią norėjo atgaivinti Jurijus, buvo naujiena Maskvai. Jurijus tiesiog neturėjo kur dėti Vasilijų, nes buvo pasikeitusi tvarka, kai didžiojo kunigaikščio sūnūs turėjo savo sritį. Vasilijus savo srities neturėjo ir jo nebuvo kur išsiųsti. Taip pat buvo sunkus klausimas kas turi tapti Jurijaus įpėdiniu. Tolesni įvykiai parodė, kad senovės grąžinti negalima. 1434 m. Jurijaus sūnūs susikovė su Vasilijaus kariuomene. Tuomet Vasilijus sudegino Haličo miestą ir privertė dėdę bėgti. 1434 m . Jurijus staiga mirė. Kovą prieš Vasilijų tęsė jo sūnūs. Kurį laiką įsivyravo taika, tačiau 1445 m. totoriai puolė Maskvą. Mūšio metu Vasilijus II pateko į nelaisvę pas totorius. Šie nuėmė nuo jo kaklo kryželį ir paleido ir pasiuntė motinai ir žmonai į Maskvą. Maskvoje kilo sąmyšis ir netrukus Maskvą nuniokojo gaisras. Jurijaus sūnus Šemiaka pamanė, kad atėjo jo valanda. Jis pasiuntė chanui dovanų ir prašymą nebeleisti Vasilijui būti didžiuoju kunigaikščiu. Tačiau pasiuntinys pakliuvo į Vasilijaus II šalininkų rankas. Chanas siuntinio nesulaukė ir pradėjo derybas su belaisviu. 1446 m. Šemiaka užgrobė Maskvą, po kiek laiko ir
paėmė į nelaisvę. Nelaisvėje jam buvo išdurtos akys. Po to jis buvo išsiųstas į ugličą. Vasilijaus II sūnūs tuo metu buvo Murome su didele kariuomene. Šemiaka įvyliojo juos į spąstus ir pasiuntė pas tėvą, tačiau pas Vasilijų II greitai susirinko minios šalininkų, tai išgąsdino Šemiaką. Jis nutarė paleisti Vasilijų, kadangi manė jog aklas kunigaikštis jau bus nebepavojingas. Tačiau Vasilijui II į pagalbą atėjo Tverės kunigaikštis, iškėlęs sąlygą, jog Vasilijaus sūnus, kuriam buvo septyni metai turi susižadėti su Tverės kunigaiktyte Marija. Taip Vasilijus II vėl įsitvirtino Maskvoje, o Šiameka dar kurį laiką nenurimo. 1453 m. vienas Maskvos bojarinas įkalbėjo Šemiakos bojariną, o šis Šemiakos virėją – ir Šemiaka mirė suvalgęs užduodytos vištienos. Daugelis Šemiakos sąjungininkų pabėgo į Lietuva, kiti išsislapstė kitur. 1499m. pasirašyta sutartis tarp Vasilijaus II ir Kazimiero. Valdovai pasižada neremti Dmitrijaus Šemiakos ir Žygimanto sūnaus Mykolo, turėti bendrus priešus, nepuldinėti vienas kito žemių, vienam numirus kitas įsipareigojo rūpintis numirusiojo šeima. Karo tarp Maskvos ir Lietuvos nebuvo, bet sutarties sąlygų nebuvo laikomasi. Mykolas buvo priimtas Maskvoje, kur ir mire 1452m. vienu metu su Švitrigaila.
Bijodamas karo po savo mirties, Vasilijus II paskelbė vyriausiąjį sūnų Ivaną didžiuoju kunigaikščiu. Raštai buvo rašomi dviejų didžiųjų kunigaikščių vardu. 1462 m. Vasilijus II Tamsusis mirė.
Maskva jo valdymo laikotarpyje išgyveno marą, gaisrą, dižiules kovas dėl valdžios, tačiau jis turėjo nemažai šalininkų ir sugebėjo šį tamsų periodą išsilaikyti valdžioje ir stengėsi išlaikyti Maskvos vieningumą, pagalvojo net ir apie įvykius, kurie būtų buvę po jo mirties, norėjo išvengti politinių kovų dėl jaunojo didžiojo kunigaikščio atėjimo į sostą. Jis, matyt, nebenorėjo, kad vyktų tokios politinės kovos dėl valdžios, kaip jo atėjimo į valdžią laikais, todėl iš anksto savo sūnui užtikrino sosto įpėdinio vietą.
IVANAS III
Ivanas III – tai lūžis Rusijos istorijoje – prasidejo monarchinės Rusijos valstybės istorija.
N. Kostomarovas pateikia Ivano III charakteristiką. Jis teigia, kad tai buvo griežto būdo žmogus, šaltas, viską gerai apskaičiuojantis, kietos širdies, valdingas, nepalenkiamas, kai siekė tikslo, uždaras, ypatingai atsargus, nuoseklus, netgi lėtas. Jis nepasižymėjo drąsa, bet puikiai sugebėjo naudotis aplinkybėmis. „Ivanas visiems veiksmams stengėsi suteikti tiesos ir teisėtumo išraišką, jis norėjo atrodyti naujovių įvedimo prievartos keliu priešininku, jis elgėsi taip, kad jam reikalinga naujovė būtų įvedama kitų žmonių rankomis“. (1, 22 psl. )
1467 m. Maskovos valstybėjė mirė daug žmonių nuo maro. Gyventojai net manė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Šio maro metu mirė Tverės kunigaikšytė, Ivano III žmona. Buvo manoma, kad ją nunuodijo, tačiau ši mirtis istorijoje ir liko neaiški. Buvo žmonių suinteresuotų kunigaikštytės mirtimi, tad galimas daiktas, kad ji ir buvo nunuodyta, nes jos mirtis leido Ivanui III vesti antrą kartą.
1469 m. Ivanas III pasiuntė piršlius į Romą. Gal iš savo tarnautojo pinigų kalėjo Ivanas III sužinojo, kad paskutiniojo Bizantijos imperatoriaus dukterėčia Zoja atsisakinėjo tekėti už kataliko. (1, 22 psl. )
Šiuo momentu labai rūpėjo Ivanui III Novgorodas. Kostomarovas teigia, kad kaip tik tuo metu Novgorode buvo pakrikusi dorovė, nes pirklių visuomenėje dažnai taip atsitinka dėl asmeninės naudos iškėlimo virš tėvynės reikalų. Tačiau kai kilo pavojus nepriklausomybei, Novgorode susiformavo būrelis, kuriam vadovavo labai turtinga ponia, posadniko našlė Marfa Boreckaja. Tai buvo Novgorodo nepriklausomybės gynėjų būrelis. Jie buvo įsitikinę, kad geriau pasiduoti Lietuvai, negu būti prijungtiems prie Maskvos. Buvo sudaryta sutartis su Kazimieru, kuris valdė Lietuvos žemes. Novgorodas pripažino Kazimiero valdžią, o Kazimieras įsipareigojo ginti Novgorodą nuo Maskvos. Ivanas III šaltakraujiškai kreipėsi į Novgorodą, pareikšdamas, kad nuo gilios senovės Novgorodas žinojo tik šv. Vladimiro kunigaikščių giminę. Tačiau Novgorodas tai neigė, ir teigė, kad jis pats sau šeimininkas ir negarbingai išleido Ivano III pasiuntinius. Pamatęs Ivanas III, kad tokiu būdu jų neįveiks, tai pasiuntė prieš juos kariuomenę. Jis įsakė deginti priemiesčius ir žudyti tiek senus tiek mažus. Novgorodo kariuomenė buvo sutriuškinta: karo belaisviams buvo pjaustomos nosys ir lūpos, ir siunčiami namo pasirodyti. Ivanas vėliau atvykęs į Novgorodą liepė nukirtsi galvas 4 novgorodiečių karvedžiams – tame tarpe – Boreckajos sūnui. Iš Lietuvos nebuvo jokios pagalbos. Novgorodo gyventojam beliko Ivano III prašyti pasigailėjimo. Buvo sudaryta sutaris. Novgorodas atsisakė ryšių su Lietuva, užleido Ivanui III dalį savo žemių, įsipareigojo Ivanui III sumokėti kontribuciją. (1, 23psl.)