Viniaus tuskalėnų vid. m-klos
10C klasės mokinės
Viktorijos Akambakaitės
LIETUVIŠKOS SPAUDOS DRAUDIMAS
1864-1904m.
Mokytoja: A.Braziulienė
Vilnius 2004m.
SPAUDOS DRAUDIMAS LIETUVOJE
Spaudos draudimas 1864-1904 metais Lietuvoje – rusinimo politikos ir lietuvių pasipriešinimo
kovos laikotarpis, pažymėtas giliu konfliktu dėl RAIDĖS. Caro valdžia visomis priemonėmis mėgino
įvesti rusiškuosius spaudmenis į lietuvių raštiją ir persekiojo tradicinio lotyniškojo raidyno vartojimą.
Lietuviai griežtai atmetė spaudinius rusiškomis raidėmis, slaptai leido , gabeno ir platino draudžia-
muosius raštus ir tokiu būdu sukūrė naują tautinę spaudą. Tai svarbus tautinės kultūros kovos laiko-
tarpis, turėjęs didelės reikšmės lietuvių tautos sąmonėjimo vyksme, tautinių santykių raidoje ir
apskritai kultūros istorijoje.
Lietuviškų spaudmenų reforma rusinimo tikslais buvo sugalvota ankščiau, bet pradėta vyk-
dyti 1863-1964 metų sukilimo malšintojo Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo iniciatyva.
Dar 1864m. pavasarį Muravjovas paskyrė komisiją lietuviškiems spaudiniams rusiškuoju
raidynu leisti. Ją sudarė lenkas Varšuvos lektorius St. Mikuckis, rusas J.Krečinskis ir du lietuviai:
A.Petkevičius ir R.Ivinskis. Talkinami Kauno gimnazijos direktoriaus, M.Navikovo, J.Šulgino ir
mokytojo Koširino, jie parengė lietuviškiems spaudiniams pritaikytą rusų raidyną, kuris lietuvių
buvo vadinamas ,,graždanka’’ arba tiesiog ,,kirvukais’’ . 1864m. gegužės 14d. Muravjovas krei-
pėsi į carą ir gavo jo pritarimą lietuviškai spaudai lotyniškomis raidėmis uždrausti. Tais pačiais
metais išleista ir pirmoji lietuviška knyga rusų raidėmis (Abėcėlė žemaitiškai – lietuviška). Forma –
liu spaudos draudimo pagrindu, pasinaudodamas karo padėties galiomis, pasirūpino Muravjovo
įpėdinis Vilniaus generalgubernatorius Kaufmannas.1865m. rugpjūčio 25d. jis paskyrė lietuviškoms
knygoms peržiūrėti komisiją, kuri nurodė, jog visa lietuviška raštija per pastaruosius 30 metų tarna-
vusi revoliucinei propagandai ,o jai vadovavęs vyskupas M. Valančius. Susitaręs su N.A. Miliutinu,
Kaufmannas 1965m. spalio 6d. raštu įsakė Vilniaus, Gardino, Kauno, Minsko, Vitebsko ir Mogiliavo
gubernatoriams prižiūrėti, kad būtų uždraustos lietuviškų spaudinių lotynų raidėmis spausdinimas,
įvežimas, pardavinėjimas ir bet koks platinimas.
Tuo pačiu jis įsakė Vilniaus cenzūros komitetui jo primtako Muravjovo žodinį paliepimą be
išsisukinėjimų vykdyti, o Vilniaus mokslo apygardai pavedė rūpintis išleisti kiek galima daugiau
liaudžiai knygų ir vadovėlių parašytų lietuviškai, bet ne rusų raidėmis. Kaufmanno prašymu rugsėjo
13-15d. vidaus reikalų ministras Valujevas slaptu aplinkraščiu draudimą išplėtė visai Rusijai, įsaky –
damas:
1.Visiems spaustuvių, litografijų ir chromolitografijų savininkams nespausdinti
lietuviškų raštų lotyniškomis raidėmis;
2. Visose gubernijose neleisti draudžiamą spaudą įvežti, pardavinėti bei platinti;
3. Draudimą paskelbti visiems spaustuvių, litografų ir chromolitografų savininkams, o išspau-
sdintus raštus konfiskuoti.
Toks buvo oficialus spaudos draudimo pagrindas.
1866m. Valujevas pasirūpino jį papildyti caro įsakymu, įpareigojančiu ir mokslo reikalams ski-
riamus lietuviškus testus spausdinti vien rusų raidėmis.Tačiau ir šis įstatymas, kaip nurodo N.Biržiška,
įstatymu neskelbtas. 1871m. vasario 28d. panaikinus karo padėtį Lietuvoje, nustojo galioti visi to meto
suvaržymai , kurių daugumas iš naujo paskelbti įstatymo forma. Spaudos draudimo įstatymas nebuvo
paskelbtas. 1880m. balandžio 22d. buvo atšauktas ir caro įstatymas draudęs lotyniškų raidžių vartoji-
mą mokslo leidiniuose. Teisiškos galios neturintį spaudos draudimą rusų administracija toliau griežtai
vykdė.Liaudžiai atmetus naująjį raidyną, caro valdžia tiek nebesirūpino knygų spausdinimu, kiek drau-
džiamos spaudos persekiojimu. Spaudos draudimas virto akla priespaudos priemone. Per visą 40m.
laikotarpį pasirodė 54 leidiniai rusų raidėmis, kurių didesnė pusė išleista pirmame spaudos draudimo
dešimtmetyje. Lietuvoje atsirado knygnešiai, slapta periodinė spauda, steigėsi naujos slaptos spaudos
platintojų draugijos,didėjo bylų skaičius.Stiprėjantis pasipriešinimas ir
nesiliaujančios pastangos lega-
liu būdu panaikinti spaudos draudimą pagaliau įtikino įtakingus rusų šviesuomėnės sluoksnius, net
pačią caro administracija tuo susirūpinti ir užbaigti užsitęsusią nenormalią padėtį,kurioje buvo laikoma
tik viena lietuvių tauta.
SPAUDA MOKYKLOSE
Pagal I.Kornilovo veiklą ir Vilniaus švietimo apygardos m-lų valdymo taisykles
1864m. buvo uždarytos visos katalikų parapinės ir kitokios nevalstybinės m-los, kuriose iki tol
neretai mokyta ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba Vilniaus gub. m-lose buvo visiškai uždrausta, o
Kauno gub. m-lose ji leista tik kaip pagalbinė pirmaisiais mokslo metais. Iš lietuviškos spaudos
leista naudoti tik maldaknyges ir elementorius rusiškomis raidėmis (kirilica). Kirilicos įvedimo
liet. raštui iniciatoriai buvo A.Hiferdingas ir S.Mikuckis. Muravjovo 1864m. birželio 17d. nuro-
dymyu buvo uždrausta lot. Raidėmis spausdinti lietuviškus elementorius, nuo 1864m. lapkričio
23d visus pasaulietinio turinio leidinius. 1865m. vasario 15d.uždrausta platinti ankščiau cenzūros
apribotas 6 liet. knygas (tarp jų M.Valančiaus ,,Žemaičių vyskupystę’’).
PIRMOSIOS DRAUDŽIAMOS LIETUVIŠKOS KNYGOS (LEIDINIAI)
Pirmosios draudžiamos lietuviškos knygos išėjo 1865m. Lietuvoje. Čia savo politines
brošiūras spausdino ir M.Valančius; jose smerkė stačiatikybės brukimą ir prievartinę asimilia-
ciją. Prūsijoje buvo išleista ir švietėjiška jo beletristika. Jis sukūrė pirmąją nelegalią liet. knyg-
nešių organizaciją (veikė 1867-70). Iki 1883m. Lietuvoje buvo spausdinta daugiausia carizmo
iš esmės nesmerkianti rel. Literatūra; vienas jos leidimo ir platinimo svarbiausių organizatorių
buvo M.Sederavičius. Reikšmingiausi lietuviški leidiniai iki 1883m. : Kazanės universiteto iš-
leistas Antano Juškos knygos ,,Lietuviškos dainos’’(1880-82) ir ,, Svotbinė rėda veliuoniečių
lietuvių’’(1880).
Leisti spausdinti lot. raidėmis lietuviškas knygas pirmieji prašė : Valančius,
M.Miežinis, L.Ivinskis, taip pat Zavadskiai, P.Vileišis ir kt. Lietuvos inteligentai. Nuo 1881m.
kolektyvinius prašymus ėmė rašyti valstiečiai. Jų iki 1904m. buvo parašyta ne mažiau kaip 93.
Pirmieji per spaudos draudimo liberaliniai demokratiai period. leidiniai:
,,AUŠRA’’(1883-1886);
,,VARPAS’’(1889-1905);
,,LIETUVIŠKASIS BALSAS’’(1885-89);