Įžanga
Susiskaldymas į daug valstybių buvo Vokietijos silpnėjimo šaltinis.
Kapitalizmo vystymasis Vokietijos valstybėje , prekės gamybos augimas ir ekonominių, politinių bei kultūrinių ryšių tarp atskirų valstybių vystymasis kėlė klausima sukurt suvienytą Vokietyją.
Iki tokio susivienijimo vokiečiai turėjo bendrą kalba ir bandrą kultūrą. Jau pradėjo formuotis bendra kapitalistinė ekonomika. Vokietijoje vystėsi judėjimas uz nacionalinį suvienijimą.
Vokietijos suvienijimas
“Suskilus Frankų imerijai, rytų germanų –vokiečių – valdovai perėmė tradicijas: jie titulavosi kaizeriais (nuo Gajaus Julijaus Cezario pavardės), o pati valstybė buvo vadinama Šventąja Romos imperija (XV a. pab. – XVI a. pr. Ją imta vadinti Šventąja vokiečių tautos Romos imperija arba reichu).”*
XV a. prasidėjo ryškėti reicho įrimo požymiai: susidarė apie tris šimtus vokiečių valstybėlių (iš jų didžiausia ir sipriausia buvo Austijos imperija, valdoma Habsburgų; nuo XVIIIa vidurio sparčiai stiprėjo Hohencolernų dinastijos valdoma Prūsijos karalystė)
Norint užtikrinti sienų neliečiamumą ir vidaus tvarką, vokiečių valstybėlėse buvo sukurta Vokietijos Sąjunga – nepriklausomų valstybių konfederacija, kuriai priklausė 34 monarchijos ir 4 laisvi miestai. Tačiau vieningos valstybės vokiečių žemėse vis dėlto nebuvo sukurta.
Vokietijos vienijimosi prielaidos:
1. Ekonominės: nuo XIX a. pr. Vokiečių žemėse ėmė sparčiau vystytis pramonė, plėtojosi geležinkelių tinklas, formavosi vienoda muitų sistema (t.y. tuo pačiu klostėsi vienoda ūkio bazė).
2. Politinės: valstybės kūrimosi procesą skatino vokiečių tautinis sąjudis, prasidėjęs 1848 m. revoliucinių įvykių įtakoje, ir atsiradęs vokiečių supratimas, kad reikia vienytis ir kurti vieningą valstybę, sustiprėjęs 3 dešimtmečio pabaigoje vykstant pergalingam Italijos nacionalinio išsivadavimo karui.
Kadangi 1848 m. revoliucijoje liaudies masės pralaimėo, tai Cokietija liko suskaldyta. Prūsijos karalius Frydlichas Vilhelmas IV kartą prisipažino: „1848 m. mus visai buvo bepaguldą ant menčių“.
6 – e dešimtmetyje padėtis buvo kitokia. Prūsijos dvarininkai išlaikė valstybės valdžią ir ėmė dar labiau engti liaudį. Tačiau, bijodamas, kad nepasikartotų revoliucija, karalius nepanaikino Prūsijos konstitucijos, užtikrinusios, beje, dvarininkų viešpatavimą.
1850 m. įstatimas neapmokamai panaikino porą dešimčių antraeilių valstiečių prievolių. Bent nuo visų kitų bent kiek palningų feodalinių prievolių, jų tarpe ir nuo visų rūšių lažo, valstiečiai turėjo išsipirkti.
Pralaimėjus 1848 m. revoliucijai, prūsų dvarininkai gavo žymias pinigų sumas iš valstiečių, išpirkusių savo prievoles ir žemes. „ Sparčiai augant pramonei ir miestams, aukštos grūdų kainos 6 – e dešimtmetyje palengvino prūsų dvarininkams pereiti prie kapitalistinio ūkio, panaudojant samdomąjį darbą ir mašinas.“** Lėtai ir kankinamai smunkant valstiečiams ir nuolat blogėjant kaimo samdinių būklei, išsiskyrė grosbauerių – buožių – sluoksnis. Pagrindinė prūsų valstiečių masė buvo pasmarkra desimtmečius kęsti išnaudojimą ir vergiją. Prūsų dvarininkai įsteigė net savo policiją dvaruose ir galėjo savo nuožiūra uždaryti valstiečius i kalėjimą.
Dabar dar labiau negu 1848 m. kapitalizmui Vokietijoje toliau vystytis trukdė jos politinis susiskaldymas. Svarbiausias viso Vokietijos gyvenimo klausimas tas, kaip ji bus suvienyta: ar revoliucija, kuriai vadovaus proletariatas ir kuri sukurs suvienytoje Vokietijojedemokratinę respubliką, ar slopinant demokratinį judėjimą ie Prūsijos Globišku karu kuriam vadovaus Prūsijos karalius ir prūsų dvarininkai. Antruoju atveju prūsų dvarininkai įsiviešpatautų suvienytoje Vokietijoje ir išsaugotų reakcinį rėžimą bei monarchinę santvarką.
Prūsijos karaliai nuo seno svarbiausiu uzdaviniu laikė armijos didumą. Dar XVIII a. Prūsija gyventojų skaičiumi užemė tryliktąją vietą Europoje, o kareivių skaičiumi – ketvirtą. Po eilės grolikiškų karų Prūsija išaugo į didelę valstybę. Bet kai žiauriai pralaimėjo Napoleono I kariuomenei, Prūsija nusilpo XIX a. viduryje dėl greito pramonės vystymosi, Prūsija vėl sustiprėjo. Ji pradėjo ruoštis karui su Austrija ir Prancūzija, kad per tuos karus pajungtų kitas Vokietijos valstybes ir atsistotų suvienytos Vokietijos pakraštyje.
„1861 m. mirė karalius Fridrichas Vilhelmas IV. Sostas atiteko jo broliui Vilhelmui I.“***
Vilhelmas I padidino kariuomenę ir pradėjo ją perginkluoti, ruošdamasis karui. Pirmuoju ministru jis paskyrė Bismarką. O tas fon Bismarkas (1815 – 1898 m. ) – Prūsijos vadovas, ypatingai daug nuveikė vienijant Vokietiją.
1862 m. O. Bismarkas tapo Prūsijos ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru. O. Bismarkas politika pasižymėjo: konservatizmu, politiniu realizmu ir tvirtos rankos principu vienijant vokiečų žemes. Jis buvo puikus diplomatas: mokėjo puikiai maskuoti tikruosius savo užsienio politikos tikslus ( sugebėjo Austiją padaryti savo sąjungininke kovoje su Danija dėl Šlezvigo ir Holšteini karalysčių).
Svarbiausiu uždaviniu Bismarkas laikė suvienuti Vokietiją
Prūsijos vadovybėje. Tam tikslui, manė jis, reikia karu sutriuškinti Austrijos ir Prancūzijos pasiprieši –
Nimą ir užgniaužti demokratinį judėjimą, kuris dar nuo 1848 – 1849 m. siekė revoliucijos keliu suvienyti Vokietiją. Jis tvirtino, kad Vokietijai svarbiausia – ne įvesti konstitucinę tvarką, o stiprinti armiją.