Absoliutinė monarchija Prancūzijoje XVII–XVIIIa.
Absoliutinės monarchijos Europoje ėmė formuotis XVI–XVII a.–tai dviejų santvarkų susidūrimo laikotarpis–feodalizmo irimas ir kapitalizmo formavimasis. Absoliutinė monarchija–tai centralizuota valstybė su neribojama monarcho valdžia.
Tuo laiku susidūrė du luomai–išeinanti bajorija ir ateinanti buržuazija. Bajorija jau buvo nepajėgi išstumti buržuaziją, o ši dar nesugebėjo nurungti bajorijos. Susidarė jėgų pusiausvyra. Abiems šiems luomams buvo reikalinga stipri karaliaus valdžia: bajorams, kad jie išsilaikytų, o buržuazijai, kad įsitvirtintų valdžioje. Tuo pasinaudoję karaliai tarsi pakilo virš visų luomų ir tapo savarankiškais.
Absoliutinių monarchijų reikšmė–iki XVIII a. absoliutinės monarchijos vaidino teigiamą vaidmenį. Karaliai, norėdami gauti daugiau pajamų, rūpindavosi ūkiu, padėdavo buržuazijai užkariauti prekybos rinkas, stiprino valstybę. XVIII a. tai tapo nepažangu, nes absoliutizmas išsigimė, ėmė stabdyti istorinę raidą.
Prancūzijoje absoliutizmas ėmė formuotis XVII a. viduryje, valdant Liudvikui XIII arba kardinolui Rišelje. Tuo metu buvo baigta vienyti Prancūzija, sudarytos geros sąlygos prekybai, grežtai reikalauta laikytis įstatymų, uždraustos dvikovos. Prancūzijos ūkis pasiekė žymių laimėjimų. Ypatingai absoliutizmas suklestėjo, valdant Liudvikui XIV. Jis nešaukė Generalinių Luomų, visą valdžią suėmė į savo rankas. Pats leido įstatymus ir pats kontroliavo jų vykdymą. Iš pradžių jis rūpinosi ūkiu, ypač prekyba, priversdavo kitas valstybes sudaryti palankias prekybines sutartis, labai sustiprino armiją.
Tačiau valdymo pabaigoje jis ėmė nebesidomėti valstybės reikalais, tik nuolat didino mokesčius, o beveik visas biudžetas būdavo išleidžiamas rūmų prabangai. Ypatingai absoliutizmas išsigimė XVIII a., Liudviko XVI valdymo laikais. Bajorai išnuomodavo žemes valstiečiams, o patys apsigyvendavo prie karaliaus dvaro. Tūkstančiai jų gyveno dvare, visi turėjo įdomiausių pareigų, už tai gaudavo algas.
O tuo laiku Prancūzijoje vystėsi kapitalistiniai santykiai, tačiau didžioji mokesčių našta gulė ant buržuazijos pečių. Todėl ir buržuazija ėmė ieškoti kitų turtėjimo šaltinių (mokesčių atpirkimas, paskolos karaliui etc). Tai stabdė ūkio raidą. Dėl to kaltas buvo absoliutizmas.
Rusija XVIIa. pab.–XVIIIa. pr.
XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje Rusija buvo atsilikusi feodalinė valstybė. Jos atsilikimą rodė:
1. Labai silpnai besivystę kapitalistiniai santykiai (buvo mažai manufaktūrų, silpna vidaus bei užsienio politika).
2. Reguliarios kariuomenės neturėjimas. Pašauktinių kariuomenė buvo nedrausminga, samdomi šaulių pulkai dažnai būdavo neištikimi. Rusija neturėjo laivyno.
Atsilikimo priežastys:
1. Istorinės sąlygos (dar buvo jaučiamos mongolų–totorių antplūdžių pasekmės, nuolatiniai karai, Ivano IV politikos paskmės).
2. Svarbiausia priežastis–Rusija neturėjo išėjimo į jūras. Juodąją jūrą valdė turkai, Baltijos–švedai. Rusija naudojosi tik Baltąja jūra, netinkama vystytis prekybai. Todėl dažniausiai rusų pirkliai prie Baltijos jūros labai pigiai parduodavo prekes užsienio pirkliams.
Petras I
Tokioje situacijoje į valdžią atėjo jaunas caras Petras I. Pagrindinis jo uždavinys–įveikti Rusijos atsilikimą ir priartinti ją prie Europos. Petras I domėjosi ekonominiu užsienio vystymusi. Jis suprato, kad Rusija nieko nepadarys tol, kol neturės išėjimo į jūras. Dar XVII a. pabaigoje su turkais kariavo dėl Azovo jūros, ją atkovojo. Ieškojo sąjungininkų kovoje su Turkija dėl Juodosios jūros. Paramos negavo, bet suprato, kad viena Rusija Turkijos neįveiks. Todėl nusprendė kovoti dėl Baltijos, nes čia tikėjosi rasti sąjungininkų.
Petras I sudarė sąjungą su Danija ir su Augustu II. 1700 m. prasidėjo Šiaurės karas, trukęs iki 1721 m. Švediją tuo metu valdė Karolis XII–talentingas karvedys. Pirmiausia jis sutriuškino danus, o po to, ties Narva, Petro I kariuomenę, Saksonijos kariuomenę, įžengė į Žečpospolitą. Nuvertė Augustą II, karaliumi pastatė Stanislovą Leščinskį. Pralaimėjimas ties Narva Petro I nesugniuždė–jis tik pamatė, ko trūksta Rusijai. Iškart po pralaimėjimo jis pradėjo didžiules reformas:
1. Sukūrė reguliariąją rekrutų kariuomenę.
2. Pradėjo statyti laivyną.
3. Statė valstybines manufaktūras: metalurgijos, ginklų, audimo, odos perdirbimo.
Jau 1701 m. nauja, reorganizuota rusų kariuomenė patyrė pirmą pergalę ties Šliselburgu. Tačiau lemiamą reikšmę turėjo pergalė ties Poltava 1709 m. Šiame mūšyje Švedija praktiškai prarado savo sausumos kariuomenę. Bet jai liko galingas jūrų laivynas. Pirmąją pergalę jaunas rusų laivynas patyrė 1714 m. ties Hankos pusiasaliu. Po to buvo dar keletas stambių jūros mūšių ir 1721 m. Švedija buvo priversta pasirašyti Ništato taikos sutartį, pagal kurią Rusija gavo Livoniją.
Politinės Petro I reformos
XVIII a. pradžios Rusijos politinė struktūra buvo visiškai pasenusi: caras, bojarinų dūma, prikazai. Vietose neribotą valdžią turėjo vaivados. Bojarinų dūma buvo gremėzdiška, netobula valstybinė institucija, todėl 1711 m. Petras I bojarinų dūmą panaikino. Vietoje jos jis sukūrė įstatymų leidžiamąjį organą Senatą,
kuris Petro I laikais turėjo dideles teises, valdė šalį, kai caras buvo žygiuose. Senatorius Petras I skirdavo ne pagal kilmę, o pagal protą.
Visiškai išsiderinusi buvo prikazų sistema. Prikazų buvo daugybė, jie vienas kitam trukdė, todėl rimto darbo nedirbo. Vietoje prikazų buvo sukurtos kolegijos, turėjusios tiksliai apibrėžtą veiklos sritį. Kolegijose visi klausimai turėjo būti sprendžiami kolegialiai.
Petras I įsteigė generalinio prokuroro postą. Generalinis prokuroras turėjo kontroliuoti, kaip vykdomi caro nurodymai.
Rusijoje buvo sukurtos 8 gubernijos. Gubernatoriai buvo nelabai suvaldomi (ypač po Petro I mirties). Didžiulę reikšmę valstybės gyvenime turėjo rangų lentelė, pagal kurią pareigų skirstymas rėmėsi ne kilmingumu, o užsitarnavimu. Lentelę sudarė 14 rangų, nuo 7–ojo būdavo suteikiamas bajoro titulas.
Petro I laikais buvo suvalstybinta Bažnyčia, panaikintas patriarcho postas, visus religinius reikalus ėmė tvarkyti Sinodas–valstybinė įstaiga.