Krentant lapams…
(Prie Jono Basanavičiaus kapo)
…Krenta pirmieji numirę lapai ir dulkia rudeniškas lietus. Švelnus ir plevenantis lyg dangiški kūrybos sparnai. Einu siauru kapinių keliuku, kurio abiejose pusėse amžinai miega šimtai žmonių. Rasos. Lietuviškasis Panteonas.
Ant kalnelio priešais seną jaukią koplytėlę Daktaro, signataro Jono Basanavičiaus kapas. Žiūriu į antkapį, ir man atrodo, jog Lietuvos patriarchas čia pat. Mąstau, ar jis girdi, ar jis jaučia, kiek žmonių praeina pro jo kapą, žemai nulenkdami galvas? „Kada mes jau į dulkes pavirsim, jei Lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės – tąsyk mums ir kapuose bus lengviau ir smagiau ilsėtis,” – antkapyje sustingę jo pasakyti žodžiai jaudina ir įkvepia, verčia susimąstyti.
Prisėdu ant koplyčios laiptelių ir taip ramu ramu širdyje. Tyla kapinėse tarsi slopina tas kelias dar užsilikusias išorinio pasaulio emocijas. Ištrina viską aplinkui, liekame tik dviese: Jis ir Aš…
…Sėdžiu ir žiūriu, kaip Tavo paskutinės kelionės vartus užkloja rudeninių lapų sluoksnis. Nejučiomis imu mintyse tarsi kalbėtis su seniai šį materialų pasaulį palikusiu žmogumi. Sakyk, ar jis sunkus, ar lengvas, tas rudeninis lapų patalas? Ar jis slegia Tavo kūną, kurio Tu nebejauti? Ar ne per kietas Tavo kapo akmuo? Ir kyla klausimas, kodėl jis toks paprastas. Toks, kaip bet kurio mirtingojo žmogelio, kurio giminės, norėdami pasirodyti pinigingi, užritino juodą granito kalną. Bet Tau toks paminklas nereikalingas. Garbė pinigais nenuperkama. Garbė nuperkama jausmais ir protu, darbais.
Kaip manai, kas iš jų svarbesnis? Bet kuriam dar neapsiplunksnavusiam paaugliui, be abejo, – jausmai. O Tau, Didis žmogau? Kas Tau buvo meilė, pyktis? Ką jausdavai, kai vėl ir vėl ateidavo ruduo? Ne, ne aplinkoj, o Tavo sieloje.
Turbūt kaip ir kiekvienas, kaip ir aš, nubraukdavai ašarą ir vėl šypsodavaisi visiems Tave supantiems, kartais Tavęs nesuprantantiems…
Kas padėjo Tau iškęsti ketvirčio amžiaus buvimą po svetima padange? Kas Tau suteikė jėgų ne tik kovoti, bet ir neprarasti vizijos? Mylimos žmonos mirtis? Meilė jai, meilė Tėvynei, visiems joje esantiems žmonėms, kuriems reikia Tavo stiprybės ir užsidegimo?
Kas yra meilė? Ką ji reiškė Tau, ką ji reiškia kiekvienam iš mūsų? Gal tai jausmas, kai nori numirti „tik su juo” susikibęs už rankų? Geriausią atsakymą į šį klausimą teikia Platonas, sakydamas: „Tai, kas verta meilės, iš esmės yra tikrai gražu, švelnu, tobula, palaiminta.” Viso pasaulio protai negali atstoti vienos vieno žmogaus meilės. Gal tokia stebuklinga bei nepaprasta buvo ir Tavo meilė žmonai Eleonorai? Vos kelios eilutės santūrios autobiografijos puslapiuose: „Jai persikėlus į kitą, rasi, laimingesnį gyvenimą, baisus peršulys, liūdnumas ir nusiminimas mane visą apėmė, nuo kurio aš ilgai, labai ilgai pasiliuosuoti negalėjau ir mano omenyje liko ant visados neužmirštingoji, idealė Ellės esybė…”