Revoliucijonierius? Hipis? Patriotas? Kas buvo Romas Kalanta? Kas buvo jo galvoje ir kas pastūmėjo jį susideginti 1972 metų gegužės keturioliktą dieną prieš Kauno muzikinį teatrą? Kas galėjo devyniolikmečiui suteikti tiek skausmo, kad jis nebegalėtų pakęsti savo gyvenimo? Ar jis buvo narkomanas hipis, kaip komunistų valdžia paskleidė žinią aplink Kauną? Ar buvo jis psihiškai nesveikas kaip jo motina per prievartą rašė laiške laikraščiams? O gal jis buvo jaunas žmogus, kuris nebegalėjo ilgiau gyventi sistemoje kurioje ne tik jo mintys, bet ir siela buvo nelaisva?
Tačiau dabar apie viską iš pradžių. Romas gyveno dar su trim broliais. Berniukai buvo tipiški berniukai, kaip ir visi labai išdykę. Romas buvo antras pagal jaunumą berniukų šeimoje po penkiais metais jaunesnio Arvydo. Romas buvo tylus ir visąlaik likdavo vienas su savim namuose, ušsisklęsdavo. Jis mėgdavo groti gitara ir piešti. Romas ir dar keli jo draugai dažnai susirinkdavo Laisvės alėjoje, Kaune, pasedėti parke arba nueiti į kavinę ir groti savo muziką. Grupelė draugų turėjo ilgus plaukus ir devėjo plačias kelnias. Jų muzika buvo nepriimtina kitiems todėl, kad ji buvo kitokia. Jie buvo laikomi publikos įkiruoliais. Tuo metu visame pasaulyje buvo tradicijų ir protestų perversmas. Dažniausiai tai pasireikšdavo komunistinėse valstybėse.
Romas buvo vidutinis studentas, kuris labai mėgo istoriją. Dažnai jo mokytojai Romo motinos klausdavo kodėl sūnus daug labai domėjosi Lietuvos istorija. Ypač jis buvo susidomėjęs Sovietų istorijos laikotarpiu.
Kai Romas buvo vienuolikos metų, mokytojai jam davė užduotį, aprašyti kuo jis norėtų būti užaugęs. Jis parašė, kad jis norėtų įstoti į seminariją ir tapti kunigu. Jis nežinojo kiek tas atsakymas jam kainuos. Jo tėvai buvo iš karto pakviesti į mokyklą pokalbiui ir informuoti apie kvailus sūnaus norus. Po to siruacija mokykloje pablogėjo ir jis buvo priverstas ją mesti. Jis nusprendė susirasti darbą gamykloje ir lankyti vakarinę mokyklą.
Šiame name R.Kalnta užaugo. Ant
Namo sienos parašyta “Čia 1963-1972
m. gyveno Romas Kalnta.”
Lemtingasis sekmadienis, gegužės keturioliktoji nesiskyrė nuo kitų sekmadienių Romo gyvenime. Jis pasiėmė trijų litrų stiklinį butelį ir pasakė savo motinai, kad jis eina pirkti populiaraus lietuvių gėrimo, kuris parduodamas gatvės kampe. Tačiau vietoj to jis nuėjo pas savo draugą ir paprašė benzino. Kai draugas paklausė kam jam benzinas reikalingas, jis atsakė, kad ketina kai ką išvalyti namuose.
Po to Romas nuėjo į miesto centrą ir sedėjo ant suoliuko su keletu draugų. Kai draugai sušalo, išėjo namo. Likęs vienas Romas nusiėmė savo švarką, kuriame buvo lapukas su jo vardu ir pavarde, ir paliko jį ant suoliuko. Tada jis pradėjo ant savęs pilti benziną. Pro šalį einantys žmonės negalėjo patikėti savo akimis ką tas jaunuolis daro. Jie pradėjo šaukti ir bėgti, kai Romas save uždegė. Tuoj pat atvažiavę policininkai ir greitoji nugabeno jį į ligoninę.