Pasak pedagogų , L. Bobrovos ir P. Ivanovo kūno kultūra – „ tai ne vien kūno mankšta, dvasinė ir fizinė iškrova. Tai galingas stimulas intelektinei veiklai , vidinių galių atskleidimo , gražaus elgesio, estetinių jausmų bei darbštumo ugdymo priemonė. Apimdama įvairias asmens fizinio aktyvumo raškos formas , kūno kultūra sudaro sąlygas asmeniui pažinti save ir ugdyti fizinę bei dvasinę ištvermę, reikalingą kritinėse situacijose, individualumą , tikėjimą sėkme siekiant fizinės ir dvasinės sveikatos.“ (1 pav.) Kūno kultūros pamokos- tai linksmas, kupina nuotykių žaidimas, atveriantis galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno judesių grožio keliamą džiaugsmą, kuriantis prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai, teikiantis laimės, mokantis gyventi. Pirmasis susitikimas su kūno kultūra mokykloje turi palikti neišdildomą įspūdį vaiko sąmonėje- jie pasijunta pradėję nuostabų nuotykį, kuris esant ryžtui ir sėkmei, gali tęstis visą gyvenimą.
Paskutiniais dešimtmečiais kūno kultūros teorijoje vyravo nuomonė, kad per kūno kultūros pratybas būtina formuoti judėjimo įgūdžius, lavinti fizines ypatybes , treniruoti organizmo funkcijas ir sistemas . Šiame procese svarbiausiais dalykais buvo laikomi fizinių pratimų turinys, organizavimas ir metodika .Vaiko asmenybės ugdymui , jos visapusiškai fizinių , psichinių ir ypač dvasinių galių plėtotei nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, nors kartais apie tai buvo užsimenama svarstant ugdymo uždavinius. Vaiko vertybinių nuostatų formavimas , jo asmenybės ugdymas per kūno kultūros pamokas nebuvo tikslingas ir kryptingas. Šiandienos šeimai ir vaikų ugdymo įstaigoms rūpi, kaip ugdyti, kad jis būtų sveikas, gerai fiziškai ir psichiškai išsivystęs, pajėgus mokytis mokykloje. Pedagogas turėtų suvokti, kokie glaudūs ryšiai tarp fizinė ir psichinės vaiko brandos. Fizinis aktyvumas bus prasminga ir tikslingas ,jei stiprins sveikatą ir plėtos fizines bei dvasines galias. Kai vaikas sveikas ir stiprus, paprasčiau yra spręsti ugdymo , mokymo problemas ,jis yra smagesnis , geresnės nuotaikos, labiau pasitiki savimi, yra savarankiškesnis. Bloga sveikata, ,ligos dažnai būna fizinio ir psichinio atsilikimo priežastimi, turi neigiamos įtakos mokymosi pažangumui mokykloje.
Kūno kultūros mokytojas privalo įsisąmoninti, kad visi vaikai, užsiimdami fizine veikla, turi jaustis saugiai ir patirti džiaugsmą. Visi nuo pat pradžių turi pajausti galį susidoroti su jiems skiriamomis užduotimis. Begalo svarbu, kad mokytojas vestų ( tiesiogine ta žodžio prasme ) už rankos nepasitikinčius savimi vaikus. Įvairiausiomis aplinkybėmis reikia siekti fizinio kontakto tarp mokytojo ir visų vaikų.
Tradiciškai fizinis rengimas suprantamas kaip kondicijos, raumenų jėgos, ištvermės, vikrumo, lankstumo ir koordinacijos ugdymas. Pirmųjų keturių fizinių ypatybių nereikia specialiai lavinti pradinukų klasėse, nes jos savaime lavės darant įvairius fizinius pratimus . Pradinukams ypač svarbus koordinacijos lavinimas , suprantamas kaip motorikos, arba pagrindinių judėjimo būdų, lavinimas. Sporinė veikla lavina pusiausvyrą, kinesteziją , odos ,klausos, regos jutimus- taip stiprinamas jutiminis suvokimas (percepcija).
Kūno kultūra yra vienas svarbiausių dalykų pradinėse klasėse, kadangi tuo laiku mokoma dalykų, kurie sudaro tolesnio mokymosi pagrindą. Čia išmokstama mąstyti paprasčiausiu lygiu; įgyjama kūno, erdvės ir krypties , ritmo pojūčiai ir perprantama laiko sąvoka. Viskas gali būti puikia suvokiama , kadangi sportuojant įmanoma integruoti judesį ir kalbą. Ką vaikai daro – tą jie supranta. O kai kalbos sąvokas lydi atitinkami veiksmai, stiprėja kalbos suvokimas . toks jutiminio suvokimo lavinimas sporto salėje turi būti tęsiamas klasėje. Pasitelkdamas aibę pratimų variantų ir žaidimus , mokytojas gali žadinti vaikų jausmus ir fantaziją. Jų mąstymas ypač lavėja atliekant įvairias judėjimo užduotis.
Mokykloje turi būti ugdomas ir kūrybinis mąstymas . labiausiai pavyksta ,kai mokiniai išmoksta kūrybiškai valdyti savo kūną. Kūrybinis mąstymas turi prasidėti nuo savo kūno suvokimo. Kūrybinė veikla (darbas su muzika , judesiu ir išraiška) ugdo vaikų kūno raišką(kūno kalbą) ir meninę raišką.
Bendra veikla galinti tapti įvairių žaidimų pagrindu , įtikina vaikus , kad iš tiesų smagu dalyvauti, kai visi laikosi tam tikrų taisyklių. Atskirtas vaikas pradeda įsisąmoninti, kad būnant drauge su kitais vaikais yra taisyklės ir elgesio normos. Jis mėgdžioja kitų veiksmus ir elgesio normas. Didėjantis pastabumas ir stengimasis mėgdžioti pamažėl pratina prie bendrų veiksmų, pagaliau vieną dieną vaikų grupė jau geba bendrai numatyti savo veiklos turinį ir elgesio normas . Dalyvaudamas turiningose kūno kultūros pamokose, vaikas susipažįsta su daugybe sporto veiklos formų. Per savo asmeninę patirtį daug sužino apie sportą , įgyja sportinių įgūdžių ir susidaro nuomonę apie sportą.
Būtent kūno kultūros dalykas turi didelę įtaką socialiniam mokinių brendimui. Nė vienas mokinys neturi jaustis atstumtas, jeigu jis atsilieka nuo kitų ir nė vienas žaidėjas negali būti paskelbtas „nurašytu“, iškristi iš žaidimo. Priešingai- visi turi žaisti drauge iki pat pabaigos. Mokiniai
privalo išmokti pripažinti vieni kitus , paisyti vieni kitų, teikti vieni kitiems pagalbą ir ją priimti, stengtis ,kad visi būtų draugiški ir dalyvautų. Jei vaikas jaučiasi priimtas į kitų gretas, stiprėja jo pasitikėjimas savimi.
Ugdytojas turi gerai žinoti vaikų fizinio ugdymo uždavinius, kad galėtų profesionaliai, o tuo pačiu ir kūrybingai organizuoti visą ugdymo procesą. Kadangi nėra pastovios lietuviško vaikų darželio ir pradinės mokyklos sistemos, įvairūs autoriai fizinio ugdymo uždavinius formuluoja šiek tiek skirtingai. Tačiau daugelio nuomone , pagrindiniai turėtų būti tokie : I – sveikatos stiprinimo, II – mokymo ir lavinimo, III – auklėjimo.I . Sveikatos stiprinimo:
1) saugoti ir stiprinti sveikatą, skatinti normalų vaikų augimą ir vystymąsi;
2) didinti organizmo atsparumą infekcinėms ligoms ir kitiems nepalankiems veiksniams;
3) formuoti taisyklingą vaikų laikyseną, stiprinti pėdos raumenis siekiant išvengti plokščiapėdystės;
II. Mokymo ir lavinimo:
1) formuoti judėjimo įgūdžius, pratinti išmoktus judesius ir veiksmus taikyti žaidimuose ir kitoje kasdieninėje veikloje;
2) ugdyti fizines vaikų savybes: greitumą, vikrumą , lankstumą, ištvermę ,jėgą:
3) teikti žinių apie sveikatą ,higieną, sveiką gyvenseną ir sportą, ugdyti vertybines nuostatas; nusiteikimą tobulinti savo kūną ir dvasią, augti sveikam ,stipriam, atspariam ligoms, siekti tapti ištvermingam, greitam ir darbingam;
4) mokyti pažinti savo fizinius gebėjimus , atsipalaiduoti po fizinių ir psichinių krūvių.
III. Auklėjimo:
1) ugdyti teigiamas dorovines savybes: gerumą, draugiškumą , sąžiningumą ,kuklumą ir kt., pratinti valdyti spontaniškas pykčio, agresijos ir kitas apraiškas, susitarti tarpusavyje , dalytis žaislais ir inventoriumi, gerbti varžovą;
2) formuoti žmogaus ir judesio grožio supratimą, gebėjimą vertinti grožį ir kurti jį fizine veikla; pratinti išreikšti save meniniu judesiu, siekti judesio grožio originalumo, kūrybiškumo keikūno dvasingumo;
3) ugdyti valingus charakterio bruožus, norą būti atkakliam, drąsiam, ryžtingam, pasitikėti savo jėgomis;
4) pratinti jausti ir suprasti šalia esantį, padėti jam ir ištikus nesėkmei.
Sveikatos stiprinimo uždaviniai
Fizinis ugdymas glaudžiai susijęs su proto lavinimu, nes psichinis vaikų vystymasis, intelekto brendimas priklauso nuo vaiko fizinės būklės, sveikatos. Per fizinio ugdymo pratybas ir pamokas itin svarbu skatinti normalų organizmo vystymąsi, formuoti taisyklingą kūno laikyseną, gerinti širdies ir kraujagyslių, imuninės, nervų ir kitų sistemų veiklą, medžiagų apykaitą.
Kitas svarbus sveikatos stiprinimo uždavinys- didinti organizmo atsparumą infekcinėms ligoms, nepalankiems aplinkos veiksniams, sukeliantiems stresą ,nuovargį, peršalimą ir kt. Tai pasiekti galima skatinant vaikų fizinį aktyvumą, saikingai normuojant fizinį krūvį, grūdinant organizmą. Pedagogai turi rūpintis savo auklėtinių sveikata, padėti įgyti sveikos gyvensenos įpročių bei įgūdžių. Iš mažumės vaikai pratinami prie dienos rėžimo, formuojamas poreikis , mokėjimas ir įgūdžiai savarankiškai mankštintis. Jau vaikystėje ugdoma samprata, kad sveikatos stiprinimas ir saugojimas yra visuotinis gėris, kurį privalome ir galime kurti patys.
Taisyklingos kūno laikysenos formavimas. Mūsų visuomenėje fizinis žmogaus grožis jau nėra socialinę sėkmę lemiantis rodiklis, nors jo estetinė vertė, be abejo, išlieka. Kam nėra malonu matyti liekno, tvirto, atletiško kūno sudėjimo , gražios , tiesios laikysenos, grakščių ir lengvų judesių jaunuolį ar merginą? Žmogus tam tikra prasme yra savo kūno grožio kalvis . darbo, poilsio režimas, mityba, fizinis aktyvumas, gimnastika lemia jo išvaizdą ir kūno sandarą. Tačiau kasdienybėje protas dažnai priešpriešinamas kūno grožiui. Netgi pedagogai kelia vienpusišką reikalavimą ugdyti mąstyseną, kaupti žinias, gerai mokytis ir panašiai. Nutylint fizinio grožio svarbą, būtinumą rūpintis savo sveikata, išvaizda, grūdinimusi ir higiena, dažnai iškreipiama harmoningos asmenybės reikšmė ir daroma žala auklėtiniams. Harmoninga asmenybė- abiejų pradų, fizinio ir dvasinio, darna. Toks pagrindinis mūsų auklėjimo tikslas. Kurio pamiršti pedagogams nevalai.