Antanas Baranauskas
Nuotraukoje – Antanas Baranauskas. Iliustracija iš A. Baranausko ir A. Vienuolio- Žukausko muziejaus rinkiniu
ANTANAS BARANAUSKAS (1835-1902 m.) gime Anykšciuose sausio 17 d. Poetas, kalbininkas, kataliku bažnycios veikejas. Pirmasis, kuris atskleide lietuviu kalbos groži ir galimybes.
1835 m. jis baige Rumšiškiu raštininku mokykla, iki 1856 m. raštininkavo Vainute. Raseiniuose, Sedoje, Skuode. Telšiu gimnazijoje isigijes 4 klasiu baigimo pažymejima, toliau mokesi Varniu kunigu seminarijoje. 1862 m. baige Peterburgo dvasine akademija. Iki 1864 m. studijavo Miuncheno, Romos, Leveno universitetuose. 1866-1884 m. Kauno kunigu seminarijos prefesorius. Svarbiausius poezijos kurinius paraše 1857-1863 m. Reikšmingiausias kurinys – romantine poema „Anykšciu šilelis“, kuriame apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senove, kaip kontrastas jo laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautini lietuviu tautos engima. Šita poema – pirmas didelis lietuviu literaturos kurinys, pagristas lyrinio isijautimo ir išgyvenimo poetika, turis ryškias potekstes ir daugiaprasmiškumo perspektyvas; jai budinga gyva, vaizdinga kalba, intonacinis išraiškingumas, gausus tautosakos elementai. Poemoje „Kelione Petaburkan“ (1859 m.) A. Baranauskas pirmasis lietuviu poezijoje išreiške lietuviu tautos protesta prieš carine nacionalines priespaudos politika, pranašavo caro imperijos žlugima; joje yra religinio fanatizmo, nacionalistiniu nuotaiku. Šiai poemai, poeto kuriniams „Pasikalbejimas giesminyko su Lietuva“, „Dievo rykšte ir malone“ budingas idejinis ir meninis nelygumas. Eileraštyje „Ko gi skaudžia man širdele“ išryškinama meile tevynei, sielvartaujama del nepavykusio 1863 m. sukilimo dalyviu kanciu.