Ar galima išvengti konfliktų su tėvais?
Konfliktas – tai priešprieša bent tarp dviejų žmonių, skirtingai suvokiančių tikslus, jų siekimo būdus. Tai yra priešingų, nesuderinamų tendencijų susidūrimas, sukeliantis stiprius, nemalonius išgyvenimus. Tačiau konfliktai yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis.
Dažno paauglio problema – konfliktai su tėvais. Tėvų ir vaikų konfliktas bei tarpusavio supratimo ir bendravimo stoka egzistavo nuo pat žmonijos kultūros ir civilizacijos pradžios. Jis visada komplikuodavo jaunesniųjų ir vyresniųjų santykius. Tokio konflikto neįžvelgtume nebent pirmykštėse, barbarišką, laukinį ar kitaip suvaržytą gyvenimą gyvenančiose gentyse. Taigi turime pagrindo teigti, kad tėvų ir vaikų konfliktas bei tarpusavio supratimo stoka atsirado ir rutuliuojasi kartu su civilizacija, kartu su tam tikromis besiplėtojančiomis žmogaus pažiūrų ir elgesio laisvėmis. Kuo laisvesnė, demokratiškesnė visuomenė ir kuo intensyviau vystosi bendroji kultūra, tuo tas konfliktas gali būti ryškesnis.
Paauglių pasaulis tarsi kirpėjo žirklėmis sukarpytas, padalytas, suplanuotas, į šį pasaulį suaugusiems įsiterpti su savo nuomone, pozicija beveik neįmanoma. Dažnai paauglys pasijaučia suaugusiu žmogumi, kuris, pasak jų, yra savarankiškas, nekontroliuojamas, nevaržomas ir pan. Pasijutęs jau nebe vaikas, paauglys dažnai ima maištauti, prieštaringai žiūri į tėvų draudimus, pavyzdžiui, grįžti iki tam tikro laiko ar pan. Paauglys ne tik protestuoja prieš visokius suvaržymą, bet ir pretenduoja savarankiškai spręsti, kada, kur, kiek ir su kuo eiti pasivaikščioti, kada mokytis pamokas, ką skaityti, kaip šukuotis, ką vilktis, kaip elgtis, ir kt. Jam augant, visa tai ryškėja: paauglys tarytum iš principo nutaria neklausyti.