Antanas Vaičiulaitis. Svarbiausi kūrybos bruožai (A. Zalatorius)
Intelektualinė proza Vaičiulaičiui svetima, – atvirai deklaruojamų tiesų jo prozoje nėra daug: abstraktūs samprotavimai – tik aisbergo viršūnėlės, kyšančios iš žaismingo, lakoniško ir poetiško teksto. Bet kūrinio gelmėje – potekstėje- jų rastume pakankamai. Todėl Vaičiulaičio kūryba tik iš pirmo žvilgsnio atrodo mažai problemiška. Iš tikrųjų – visur matome autoriaus susirūpinimą didžiaisiais būties klausimais, bet tas susirūpinimas neformuluojamas kaip išvada. Išvadas turime pasidaryti patys. Užvesti skaitytoją ant kelio ir palikti jį su visa atsakomybe už savo sprendimus – toks yra svarbiausias Vaičiulaičio principas.
Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos bruožas ir yra orientacija į amžinus, pastovius dalykus, nuvalytus nuo laiko apnašų, išgrynintus ir patikrintus. Autorius nesidrovi juos ginti, nors kai kam jie gali atrodyti nusibodę ir pasenę. Tai pasakytina ir apie moralines, dvasines vertybes – meilę, supratingumą, užuojautą, toleranciją, tikėjimą geraisiais žmogaus pradais,- ir apie patį rašymo būdą – aiškų, skaidrų, elegantišką stilių. Pastarajam rašytojas skiria ypatingą dėmesį: kūrinio meniškumas Vaičiulaičiui – pagrindinė sąlyga, duodanti teisę tam kūriniui funkcionuoti visuomenėje. Ir iš tiesų jo tekste estetinį pasigėrėjimą kelia taisyklingas ir švarus sakinys, prasminga metafora, muzikalus pasakojimo ritmas, išraiškingos detalės, didelis autoriaus pastabumas ir psichologinė nuovoka, graži spontaniškumo ir racionalumo dermė, pasireiškianti tiek kūrinio kompozicijoje, tiek bendroje meninio pasaulio sąrangoje.
Vaičiulaitis nevengia tiesiogiai ar netiesiogiai išreikšti savo pažiūros į pasaulį ir nebijo prisiimti už ją atsakomybės. Tiesa, paslapties, likimo, nežinomybės momentai Vaičiulaičio kūryboje irgi vaidina svarbų vaidmenį. Jis tai laiko aukštesnės valios reiškimosi sfera. Transcendentinis pasaulis jo kūryboje egzistuoja tomis pačiomis teisėmis kaip ir žemiškasis. Dėl to ne taip retai tekste pasirodo ano pasaulio vardai – Viešpats, Dievas, – turintys įvairiausias prasmes: nuo tradicinio liaudies kreipinio ar atsidūsėjimo iki kosminės ar mistinės galybės, prie kurios šliejasi, į kurią veržiasi paklydusi ir išvargusi jo herojų širdis. Pastaroji nuostata logiškai išplaukia iš Vaičiulaičio krikščioniškos pasaulėžiūros, didelių simpatijų katalikiškajai ideologijai.
Novelės.
Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos žanras. Rašytoją išorinis veiksmas domina mažiau nei herojų išgyvenimai ir nuotaikos, todėl Vaičiulaičiui dažnai užtenka neryškių fabulos kontūrų, kad apie juos galėtų konstruoti įsimenančius vaizdus, savo prasmingumu prikaustančius skaitytojo dėmesį ne mažiau negu determinuota įvykių seka. Ir vis dėlto jo noveles netikslu vadinti lyrinėmis ar besiužetinėmis. Vaičiulaičio novelės – vientisos, užbaigtos, „disciplinuotos“, joms būdingos dalių proporcijos, epizodus sulydo koks nors leitmotyvinis vaizdas, žodis, nuotaika. Nors jo novelė kelia spontaniško kalbėjimo iliuziją, tačiau jaučiama ir gerai apgalvota bei suplanuota kūrinio visuma.
Vaičiulaičio novelės pasižymi pasakojimo natūralumu ir įvykių paprastumu. Jose į nedalomą visumą susilieja ryškūs vizualiniai paveikslai, staigūs veikėjų dvasios atsivėrimai, humanistinė autoriaus pazicija, ramus, bet iš vidaus sujaudintas kalbos tonas ir kažkoks tyras graudumas, sklindantis nežinia iš kur: gal iš lietuviškų lygumų, gal iš ilgesingos ir abejojančios sielos, o gal iš kosminių aukštybių. Prie to prisideda vaičiulaitiška sakinio melodija: neilgi, neįkyriai banguojantys sakiniai, kur žodžių grupės ir garsai taip išsidėsto, kad būtų lengva skaityti ir dėmesys be reikalo netrūkčiotų.
Vaičiulaičiui artimas buvo „magiškojo realizmo“ terminas. Per natūralumą ir realumą eiti į paslapties gelmę, o iš paslapties gelmių tiesti rankas į konkretumą ir žemiškumą, prie kurio esi pririštas ir kuriame tau skirta reikštis. Nevaržyti tikrovės išvadų varžtais, nesprausti jos į keletą bendriausių tiesų, o leisti jai pulsuoti jos pačios ritmu, tikint, kad ji turtingesnė už bet kokias mūsų interpretacijas – tokia yra Vaičiulaičio estetinė, o gal ir filosofinė nuostata. Užtat novelėse taip keblu rasti dominuojančią idėją ar temą.
Vaičiulaičio novelistikoje, vaizduojančioje praeities kaimą, nėra ryškių socialinių konfliktų, nuožmios kovos už materialinę egzistenciją, dvasingumą gožančios merkantilistinės moralės, tamsumo ir prietarų suluošintos žmogaus laimės. Jeigu tie momentai ir šmėkšteli, tai tik kaip tolimas aidas, realiai egzistuojantis, bet nenusipelnęs specialaus dėmesio. Vaičiulaičiui kur kas įdomiau rodyti, kiek spalvų ir atspalvių slypi kiekviename kasdienybės epizode, kaip įvairiai gali atsiskleisti mobili ir impulsyvi žmogaus dvasia menkutėje gyvenimo atkarpėlėje. Žmonės jo novelėse ne tik santykiauja vieni su kitais ir bando realizuoti svajones, jie visa esybe jaučia nematomus aplinkinio pasaulio spindulius; kiekvienas daiktas ar garsas žadina juose atitinkamą reakciją, ir tos reakcijos susiliejusios virsta meno stebuklu: prieš mūsų akis iškyla gyvi žmonės, kuriuos galime stebėti kaip objektus, bet
kažkokiu keistu būdu jie tampa mumis pačiais, lyg mes būtume pakliuvę į tą pačią situaciją. Pamatome žodžiais išreikštas būsenas.