A.Vienuolio “Grįžo” pavadinimas – nekonkretus, nusakantis veiksmą. Šis vienas žodis “grižo” nepasako, kas, iš kur, kodėl grįžo, bet apibūdina patį veiksmą, su kuriuo susiję tolesni įvykiai, būsenos, išgyvenimai…
Ištrauka pradedama ankstyvo ryto aprašymu. Personifikuota saulė – tai tarsi veikėjas, kuris stebi, bet nesikiša. Tai tarsi įvykių vertinimas iš šalies, remiantis objektyvumu, betarpiškumu.
Konkretinama vieta: Janulių namai. Ir iš karto, tarsi maža užuomina, matoma neįprasta aplinkybė – atplėštos namų durys ir langai. Tai byloja apie žmogaus buvimą, jo prisilietimą, sugrįžus namo…
Po truputį kinta laikas – kyla saulė. Saulė piešiama linksma, šviesi, netgi smalsi. Ji “pažvelgia” į pirkią, tikėdamasi, jog ten ras džiaugsmingą, pasiilgusią gimtinės ir ramią sielą. Bet saulės “šypsena” dingsta, ji “išsigąsta” ir “apsiblausia”. Tokios saulės permainos priežastis – kraupus “apsikruvinusio, pusgyvio žmogaus” paveikslas.
Pasirodo pagrindinis veikėjas – žmogus. Bet pirmas įspūdis apie jį – bauginantis, keliantis užuojautą ir susirūpinimą. Tai sustiprina šio žmogaus apibūdinimas: “pusgyvis, apsikruvinęs”. Tokia staigi nuotaikų kaita: džiaugsmingas rytas ir liūdnas “pavargusio” žmogaus paveikslas tik dar labiau išryškina trapumo, beviltiškumo jausmą.
Toliau saulė vaizduojama gailestingos, mylinčios ir globojančios moters vaidmeny: ji glosto, džiovina “kraujo klaną”. Stiprėja ryšys tarp žmogaus ir saulės. Saulė iš stebėtojos tampa globojančia, taip tarsi dalyvauja žemiškoje žmogaus dramoje…
Vis daugiau sužinome apie žmogų – jo žili plaukai liudija apie senatvę, brandą, patirties ir išgyvenimų kraitį. Įvardijamas ir pats žmogus – Janulis.
Paliekama tikrovė, pasineriama į iliuzijų pasaulį – keičiasi erdvė. Prisiminimuose iškyla jaunystė, ji apibūdinama linksmu tonu, šviesiomis spalvomis: “skaisti saulė, žalias sodas, bitelės ūžia…” Daug ryškių spalvų – žalia, mėlyna…