H. Radausko eilėraščio „Gėlė ir vėjas“ analizė
H.Radauskas – XX a. vid. poetas. Tai labai savitas lietuvių rašytojas. Jo kūrybos negalima supainioti su kitų kūryba. H.Radauskui svarbu netikėtumo efektas, spalvų ir garsų asociacijos, ironija. Tai ryšku ir eilėraštyje „Gėlė ir vėjas“. Jame gamtos grožis atskleidžiamas, kaip stebuklas, kuris visada yra unikalus.
Iš eilėrasčio pavadinimo galime matyti žodžių žaismą, dinamiškumą. Gėlė tai grožio simbolis, o vėjas asocijuojasi su lengvabūdiškumu, nepastovumu.
Eilėraščio pasaulis yra labai spalvingas, žaismingas. Svarbią vietą užima gamta, jai suteiktas ypatingas žavesys. Eilutės sudeliotos labai harmoningai, o jų paskutiniai žodžiai rimuojasi. Tai suteikia kūrinio nuotaikai pakilumo ir žaismingumo. Eilėraštis prasideda gėlės ir vėjo pašnekesiu.
“Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė „tuoj“,-“
Tai tarsi persofinikuota dviejų jaunuolių kalba. Gėlė – tai jauna mergina, o vėjas lengvabūdiškas berniokas, kuris nenurimsta nepaskleidęs naujienų.
“Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,“
Viso eilėraščio centras – vėjas. Jis viską išjudina iš sąstingio klaidingom šnekom. Atrodo visas pasaulis atbudo naujam gyvenimui, kada sužinojo naujieną.