ĮVADAS
Gyvūnų kultas yra vienas iš ankstyviausių pirmykščių žmonių fantastinių vaizdinių, susiformavusių vėlyvojo paleolito laikais, kai žmonijos žinios apie gamtą ir gyvulių pasaulį buvo labai skurdžios. Žmonės buvo bejėgiai kovoti su gamta. Tai buvo pagrindas atsirasti religiniams vaizdiniams, mitams, kuriuose įvairius gamtos reiškinius pradėta supti fantastiniais vaizdiniais.
Lietuvių tikėjimai apie roplius glaudžiai susieti su magija ir mitologija, seniausia natūrfilosofija. Mitai laikomi fantastine senovės žmonių metafizika, savotiška žmonių išmintimi, filosofijos motina, pirmykšte poezija.
Senoviniai lietuvių, kaip ir kitų tautų, mitai apie driežus, žalčius, gyvates, slibinus iš dalies transformavosi į pramogines pasakas, liaudies puošybą, kurių progresyvi dalis įėjo į grožinę literatūrą ir profesionalųjį meną, choreografiją.
Lietuvių terminas “gyvatė” siejasi su gyvate, gyvybe, gyvastimi, gyvenimu.
Gyvačių ir jų atmainos – žalčių – kultas Lietuvoje dažnai minimas rašytiniuose šaltiniuose.
Žinių apie šventų žalčių bei gyvačių kultą pateikia autoriai : M.Daukša, M. Mažvydas, S. Rostovskis.
Roplių kultas iš žilos senovės žinomas ne tik lietuviams, bet ir daugeliu kitų pasaulio tautų.
ŽALČIŲ IR GYVAČIŲ VAIZDAVIMAS MENE
Akmens amžiuje, realistiškai piešiamų gyvūnų, ypač paukščių, gyvačių ir žalčių, apsčiai randama pavaizduotų jų kūno dalių. Gausiau esti stilizuotų žalčių ar gyvačių galvų, liemens dalių, uodegų.
Akmens amžiaus menas išlikęs tapyboje ant uolų bei urvuose, ant graviruoto akmens, kaulo, rago. Dviejų gyvačių graviūra ant kaulo iš Madleno kultūros laikotarpio rasta Montgandiere.
Gyvatės atvaizdas iš akmens amžiaus rastas ant kaulinės plokštelės Maltoje vaiko kape. Gorbunovo durpyne rasta medinė gyvatės figūra. Elnio salos kapinyne rastos 2 kaulinės gyvačių figūros moterų kapuose.
Tobulėjant gamybos būdui, ypač žemdirbystei ir gyvulininkystei, atsirado protėvių kultas. Proseniai visų pirma buvo vaizduojami kaip gyvūnai, labai dažnai- kaip gyvatės, žalčiai. Matriarchato laikais kaplinių žemdirbių pramotė moteris buvo gyvatė. Be to, buvo tikima, kad mirusio prosenio ar kito kolektyvo nario vėlė persikelianti į gyvūnus.
Žalčių ir gyvačių atvaizdų rasta įvairiose Lietuvos vietose.
R. Rimantienės tyrinėjimų duomenimis, pavaizduotų gyvačių ar žalčių rasta Lietuvos, o dar daugiau jų- kitų kraštų Narvos kultūros paminkluose.
Archeologinėje medžiagoje vaizduojamos gyvulių galvos iš tikrųjų yra žalčių ar gyvačių galvutės, nustatyti padeda etnografiniai duomenys, ypač liaudies dailė ir tautosaka, taip pat ir zoologijos mokslas. Žalčių galvos yra šiek tiek panašios į arklių galvas. Turbūt įžvalgus liaudies dailininkas tai pastebėjo ir tą panašumą pavaizdavo dailėje.
Žalčio galvos panašumą į arklio galvą tautosaka aiškina taip: “Išvarytų iš rojaus Adomo ir Ievos, sunkiai dirbančių žemę, pasigailėjo Dievas senelis. Jis paėmė žaltį, kuris liepė Ievai raškyti nuo užginto medžio vaisių, ir perpjovė jį pusiau. Iš vienos žalčio pusės padarė kumelį, o iš antros-kumelę. Ir dabar arklio galva panaši I žalčio galvą”.
Kitoje sakmėje kalbama, kad kai Dievas išvijo Adomą ir Ievą iš rojaus, jie turėjo sunkiai dirbti. Vieną sykį Adomas su Ieva traukia akėčias, o ant tų akėčių guli žaltys susirangęs. Atėjo Dievas prie jų ir klausia: “Ar sunku traukt akėčias?” – “Sunku”,- atsako tie. Sukaitę, šlapi, taip jiems sunku. Dievas sudrožė lazda tam žalčiui, ir atsistojo į tą vietą, kur buvo žaltys, pora arklių.
Dar pasakojama, kad, kai nebuvo arklių, Adomas pasikinkė į akėčias Ievą ir akėjo. O velnias vis sėdasi ant akėčių, kad sunkiau būtų. Ievai prakaitas bėga, žliaugia. Pagailo Dievui žmonių. Seneliu pasivertęs ateina ir sako: “Šerk, Adomai, botagu per akėčias!” Adomas šėrė, perkirto velnią pusiau ir vienapus akėčių stojo arklys, kitapus-kumelė. Ir nebereikėjo daugiau Ievos kinkyti į akėčias.
Lietuvių liaudies mene dažnai aptinkama gyvatė ar žaltys, apsivyniojęs Gyvybės medį arba stulpą. Taip vaizduojami pirmieji biblinio rojaus žmonės- Adomas ir Ieva, kuriuose sugundęs žaltys suvalgyti uždraustos obels obuolį. Šitas mitologinis motyvas per Bibliją atėjo iš pirmykštės bendruomeninės santvarkos. Jis susijęs su Gyvybės medžio, Kosminio stulpo, Kosminės gyvatės vaizdiniais. Tradiciniame lietuvių liaudies mene taip pat vaizduojama gyvatė ar žaltys, apsivijęs šventą ąžuolą. Archainių sakralinių mitų teksto pagrindu buvo sukurtos Marijos skulptūros su žalčiu ar gyvate prie kojų.
1. Žalčių ir gyvačių ryšys su toteminiais vaizdiniais
Pirminėje žmonių pasaulėjautoje į gyvates ir žalčius buvo žiūrima kaip į antgamtiškus, neliečiamus.
S. Daukanto užrašytoje pasakoje kalbama apie karaliaus dukterį, ištekėjusią už žalčio. Joje sakoma, kad kitą kartą karalius Dibinskis vieną šventės rytą pasikinkęs karietą važiuoti į bažnyčią. Duktė nuėjo į darželį pasiskinti gėlių. Beskabydama, netinkamas mesdama į šalį, norėjo prisiskinti kuo gražiausių. Karalius, ilgai nesulaukdamas
dukters, išvažiavo. Jai esant darželyje sumos metu, apie kaklą apsivyniojo žaltys. Parvažiavęs tėvas, radęs dukterį su apsivyniojusiu ant kaklo žalčiu, stengėsi jį nuimti ar užmušti, bet žaltys prabilo į merginą žmogaus balsu, sakydamas, kad, jei ji tekės už jo, jis nušliaušiąs. Duktė sutiko, o tėvas su motina neprieštaravo. Tada žaltys nuslinko žemėn, sutarė, kurią dieną bus vestuvės. Sutartą dieną karalius surinko šimtus kareivių, sustatė aplink dvarą ir paliepė ateinantį žaltį sukapoti į gabalus. Dukterį paslėpė už kelerių durų. Atėjo žaltys su žalčių pulku. Kareiviai negalėjo jiems nieko padaryti. Žalčiui šliaužiant, durys pačios atsidarė, o įėjęs pamatė mergelę, kurią prašė tekėti už jo, o jei netekėsianti, būsianti pasmaugta. Mergina sutiko tekėti, nuėjo į bažnyčią, kurioje susituokė. Kai jiedu vakare nuėjo gulti, žaltys išlindo iš savo odos ir tapo puikiu jaunikaičiu, kutis pasisakė esąs angelas ir išnyko.
Tiek lietuvių, tiek ir kitų tautų mitologiniuose tekstuose žaltys, kartais ir gyvatė veda mergelę ir gimdo vaikus – žmones. Iš tėvo gyvatės esą gimę Aleksandras Didysis, Oktavianas Augustas.
2. Mitologinio didvyrio ar dievybės kova su gyvatėmis
Lietuvių tautosakoje kovotojai su gyvatėmis ir jų nugalėtojai vaizduojami kaip nepaprasti, turintys didžiulių magiškų jėgų žmonės. Jų kilmė taip pat nepaprasta, dieviška. Kovotojai su gyvatėmis paprastai gimę iš tėvo žvėries ar dvasios, o motina esti žmogus, ir atvirkščiai.
Indoeuropiečiai, tarp jų ir lietuviai, sukūrė griaustinio dievus, kovojančius su grobiančia vandenį Gyvate. Visose indoeuropiečių kalbose tas dievas turi bendrą šaknį : tai lietuvių Perkūnas, slavų Perunas, albanų Perendis keltų Taranis. Visi šie dievai susieti su vandeniu, griaustiniu, žaibais. Apie griaustinio Dievą sukurta daug sakralinių mitų ir apeigų.