H. Radauskas “Elegija”
Aš vienas stoviu ant didžiulės
Žemės, kaip lašas apskritos,
Juokiasi saulė ir mėnulis,
Ir pučia vėjas iš šaltos
Erdvės ir drasko mano plaukus
Ir nieko negaliu suprast,
Širdis gali nustoti plakus
Anksčiau negu mokėsiu rast
Tą angelą, kuris dainuoja
Balsu vos girdimu, tyliu,
Ir velnią – tą, kurs ožio kojom
Bėga pasaulio takeliu…
Modernėjant literatūrai, pradėjo formuotis nauja poetų karta. Vienas šios kartos atstovų – H.Radauskas – poetas, atsisakęs lietuvių poezijai būdingo pakilumo ir atvėręs naują, unikalų, pilną ironijos, o kartais ir liūdesio, lyrikos pasaulį.
Šie H.Radausko kūrybos bruožai išryškėja eilėraštyje “Elegija”. Jau pats eilėraščio pavadinimas (elegija – liūdnas kūrinys) sudaro liūdno vaizdo, liūdnos nuotaikos iliuziją. Pavadinimas “elegija” tarsi įrėmina eilėraštį individualaus susimąstymo rėmuose, todėl ši elegija – lyrinio subjekto išpažintinis monologas.
Lyrinis subjektas įvardijamas žodžiu “aš”. Jau pirmoje eilutėje išryškėja jo padėtis, ryšys su pasauliu: “Aš vienas stoviu ant didžiulės žemės”. Lyrinį subjektą gaubia “vienišųjų oras”, tai dar labiau pabrėžia tarsi iš jo besijuokiantys saulė ir mėnulis, pučiantis vėjas.
Tarp trijų eilėraščio strofų jaučiama jas jungianti gija – tai strofos paskutinės eilutės nukėlimas į kitos strofos pradžią. Tokia stilistinė lyrinio teksto išraiška kuria vientisą eilėraščio vaizdą ir toną, tarp strofų nėra pauzių, o tai leidžia geriau pajusti lyrinio subjekto išgyvenamą jausmą, įsijausti į jo vidinį egzistencinį pasaulį – individualiąją erdvę.
Tačiau eilėraščio erdvės yra dvi: lyrinio subjekto vidinė erdvė ir priešiška, grėsminga netgi bauginanti išorinė, lyrinį “aš” supanti erdvė. Tiesioginė nuoroda į erdvių ”konfliktą”: “ir pučia vėjas iš šaltos erdvės ir drasko mano plaukus”. Dvi eilėraščio erdvės – žmogaus ir jam opoziciško pasaulio disharmonija – yra pagrindinė eilėraščio ašis.