Liūdesys ir vienatvė H. Nagio poezijoje
H. Nagys priskiriamas poetų žemininkų kartai. Gimęs 1920 m. , kilęs iš žemaitijos, studijavęs humanitarinius mokslus, architektūrą. Poetas, vertėjas, dėstytojas, mokytojas. Jis pasirinko gyventi Kanadą, nes ta šalis savo gamta panašesnė į Lietuvą – Šiaurietiška.
H. Nagys vadintinas 20 a. poetu. Jo poezijoje nerimas, sielvartas kyla iš konkretaus istorinio patyrimo, o ne iš egzistencialios situacijos.
Rinktinėje “ Grįžulas “ surinkti eilėraščiai nuo 1938 iki 1977 m. Ir nors rinkinio temos, pavadinimai keičiasi ( būdingas brolio akcentas : “ Kovos broliai “, “ Devynių brolių veidai “ , “ Broliai balti aitvarai “ ) , tačiau jiems visiems būdinga liūdesio tema. Saulė H. Nagio poezijoje pasirodo gana retai, viešpatauja šaltis ir tamsa.
Poetas pasaulį mato juodos spalvos, visą jo būtį yra persmelkusi tamsi rudenio naktis:
… tamsa pro langą srūva kambarin,
tamsa užlieja praplėstas plačiai akis ir veidą,
ir jos dižioji ir juoda širdis
jau plaka erdvėje ir plaka manoje širdy…
Naktis gyvena visų širdyse. Po pasaulį klaidžioja niūrūs žmonės, vieniši ir tušti. Pasaulis spengia nuo tylos ir vienatvės. H. Nagio žmogus nori, “ kad kas nors kalbėtų, kad sudužtų ši siaubinga tyluma.. “ .Jam baugu ir šiurpu vienam, be žmogaus šiame rudeniniame ūke, kuris baisia tuštuma užtvinsta : skęsta medžiai, namai ir dangus.
Henriko Nagio lyrinis subjektas ypač intensyviai rudenį jaučia mieste, pilkame mieste, “ paskendusiam rudens migloj “ , kur “ miesto akys pilkos ir nuobodžios, sklidinos svajonių negyvų “ , kur “ vystančio sodo medžiai dūsta tarp dūmų ir dulkių “, o “ dūmų ir debesų kamuoliai suvynioja gyvą saulę į šermenų ašutinę “ ir “ pikto vėjo genami nuodingi debesys gožia niunkantį dangų “ . Mieste net “ ištryškęs pro debesį saulės skurdus spindulys < … > atrodo kruvino, ilgo , sunkaus botago virvė “. ir H. Nagio žmogus liūdi ir ilgisi žemės. Jo ryšys su žeme ypatingas, nes kai jo “ basos kojos pirmąkart palietė žemę, ji buvo šilta ir drėgna, kaip motinos lūpos “. Tačiau dabar jis vaikšto po cemento dulkes, o žemė kažkur po šituo dulkių ūku, po dulkių migla.