Įžanga
Senovės tradicijos, mums, kasdien įsukamiems į naujausių įvykių ir rūpesčių verpetą, padeda nepamiršti tautos šaknų. Jos turėtų būti įsismelkusios į mūsų dvasią su motinos lopšine, močiutės pasakomis, visu kūrybiniu tautos paveldu ir tėviškės gamta.
(Libertas Klimka)
Liaudies (ir bažnytiniame) kalendoriuje turime dvejopas šventes – kasmet švenčiamas tą pačią metų dieną ir kilnojamąsias.
Svarbiausia kalendorinių švenčių mintis yra rūpestis tuo, kokie bus žemdirbiui ateinantys metai – palankūs jo veiklai ar ne, ir ruošimasis tai veiklai. Pavasario laikotarpio papročiuose rūpinamasi sėklos kokybe, lauko darbų – arimo, sėjos sėkme, daržovių sodmenų augimu, naminių paukščių perinimu ir pan. Ne išimtis ir gandro šventė…
Dar XIXa. pirmojoje pusėje kiekvienas valstietis tą dieną savo namuose kėlė vaišes, į kurias kvietėsi kaimynus
Graži tradicinio kalendoriaus šventė – Gandrinė, vėliau buvo sutapatinta su Viešpaties Apsireiškimu Šv. Mergelei Marijai, kaime vadinamu Blovieščiais, kovo 25-ąja. Apytikriai šią dieną į Lietuvą parskrenda gandrai. Gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus. Tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug ką nulemti visiems metams:
Jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį – viskas puikiai ir sparčiai seksis. Netekėjusios merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės. Mokiniui – kad sėkmingai „perskris“ į kitą klasę.
Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį – viskas šiemet eisis iš lėto. Netekėjusioms merginoms reiškė, kad dar tebetupės savo tėvų namuose.