V.M.P. romanas „Altorių eėly“ yra psichologinio pobūdio. Čia autorius nagrinėja mogaus asmeninės laisvės , kūrybos problemas. Jo pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ieko kelio į mogaus laisvę. Galima iskirti tris etapus, kuriuos Vasaris praėjo, iekodamas kelio į asmeninę laisvę.
Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį – „Bandymų dienos“. Joje suinome dėl kokių prieąsčių Liudas įstojo į seminariją: dėl tėvų noro, dėl baimės prarasti religinį tikėjimą ir dėl noro tarnauti Lietuvai. Pirmųjų dienų seminarijoje metu jis stengiasi vykdyti usibrėtą tikslą: uoliai atlikinėja pareigas, stengiasi gerai mokytis, būna paklusnus. Tačiau Liudas pajunta, kad iam darbui jis neturi nei menkiausios „Dievo kibirkties“. Tai pradeda lugdyti jo asmenybę, tačiau teikia mediagos kūrybai. Dvasinė vyriausybė bando jam nurodinėti, ką jam kurti, kokias problemas nagrinėti. is asmenybės lugdymas teikia Vasariui daug abejonių dėl paaukimo, spręndia klausimą dėl asmenybės laisvės ir jos sugniudymo. Liudas Vasaris nusivilia seminarija, bet jos mesti neketina, nes bijo, kad jo gali nesuprasti tėvai, galvoja, kad ateityje jis dar pritaps prie tvarkos. Tačiau abejones pagilina ir ioriniai veiksniai. Vasaris jaučia, kad jis turi talentą ir gali gerai rayti. Tą jis bando daryti įsijungęs į slapto būrelio veiklą. Nepaisnt to, kūrybą varo kunigikos dogmos, ir jis sau taiko iuos Tiutčevo odius: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajones savo ir jausmus“. Norą tapti laisvu mogumi padidina ir meilė. Vasaris, kaip ir kiekvienas mogus, turi į gilų jausmą ne tik moteriai, bet ir gamtai. Vasaris stengiasi sugniudyti savo poeto prigimtį, asmenybę, atsiriboti nuo io pasaulio ir jodiaugsmų, sakydamas, kad visa tai ne jam. Kunigo pareigos ir reikalavimai trukdo ir Liudo kūrybai, bet jis sako: “ Kaip kunigas a ne poetas, kaip poetas a ne kunigas. “ Tai būtų pirmieji ingsniai į asmeninę laisvę, kuriuos nugali baimė ir nerytingumas, nes Vasaris priima ventinimus, galvodamas, kad visi jo svyravimai tuio ir baigsis.
Antrąjį etapą į asmeninę laisvę atitinka antoji romano dalis „gyvenimas eina“. Tapęs kunigu, Vasaris stengiasi gerai atlikinėti savo pareigas, tačiau tai jam greit nusibosta. Jis supranta jų beprasmikumą. Vasaris jaučiasi nepatenkintas, matydamas kitų kunigų gyvenimą, apie kuriuos jis taip atsiliepia : „kunigas buvo ir ūkininkas, ir kooperatininkas, ir finansininkas, ir politikas, ir velniai ino kas.“ Liudui Vasariui ilgam įstringa į irdį prelato Girdvydo odiai: “ Grieyk, bet neapostazuok“. Kiudas supranta, kad kunigų luomas siekia įsigalėti Lietuvoj, o tai jam nepatiko. Kaip didelės viesos altinį Vasaris savo kelyje atsimena Baronienę, kuri laisva, niekieno nevaroma jį taip suavėjo, kad jis irgi panoro tokiu tapti. Didelę įtaką Vasario asmenybei turėjo ir baronienės knygos, kuriomis jis kartais avėjosi, kartais bjaurėjosi. I to mes matome Liudo charakterio nepastovumą. Isilaisvinti i kunigystės vartų Vasarį pastūmėjo ir kunigo Laibio odiai. Pastarasis pastūmėjo jį kaip poetą, liepė jam nesivaryti ir viską mesti. Veikdamas ių veiksnių Liudas bando kovoti dėl savo laisvės. Tai pasireikia jo kūryboje, kur jis lovina meilę, laisvę, bet apie tai rao simboliais. Kaip maitą prie dvasios varymąsi mes galime suprasti ir pasivaikčiojimą vėjuotą naktį. Bet yra ir tokių veiksnių, kurie traukia jį į kunigavimą, susivarymą. Vikaras Ramuti bando Vasarį pasukti į doros kelią, jį persekiodamas, skatindamas skaityti religinio turinio knygas.