Gamta K.Donelaičio “Metuose”
“Metai” – pirmasis grožinis kūrinys, parašytas lietuvių kalba (apie 1765m.). Nors Kristijono Donelaičio piešiamas paveikslas “Metuose” yra labai konservatyvus, tačiau šis kūrinys nesensta. “Metai” yra dažnai skaitomi bei nagrinėjami ir šiomis dienomis. Šis kūrinys žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, jie yra nagrinėjami šalia žymių antikos rašytojų darbų, kurie irgi parašyti hegzametru. “Metuose” autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: koks turi būti būras, jo santykis su aplinka, su gamta.
“Metuose” vaizduojama, galima sakyti, vieno kaimo gamta. Visame kūrinyje figūruoja mažas gamtos kamputis, be jokių paralelių, palyginimų su kitais kraštais (nors užsimenama, kad gandrai išskrenda į pietus). Jaučiama, kaip būrą nuolat supa gamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos permainų priklauso jo darbai, gyvenimo būdas. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizažą, fauną ir florą. Visi tie dalykai autorių domina, nors jo santykis, artumo jausmas, ryšys su jais nevienodas. Gamta suvokiama būriškai, kaimietiškai – pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą. Saulė pavasarį, lyg mama, budina svietą, žiemą pargriaudama juokiasi. Rudenį ji nuo mūsų atstodama ritasi, spindulį slepia. Pavasarį orai, vėjai gaivindami glosto, iš numirusių šaukia, žiemą šiaurys pasišiaušęs atlekia gandint, laukai šalti su ledais ir su pusnynais miega užsikloję.
Kūrinyje labai daug dėmesio skiriama metų laikams. Mes sužinome, kuriuos darbus dirbą būrai kiekvienu metų laiku, kaip keičiasi gyvūnų ir būrų gyvenimo būdas kintant metų laikams. Pačiose pirmose kūrinio eilutėse vaizduojama metų laikų “kova”:
“Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.”
“Metų” pradžioje vaizduojama “gyvūnijos šventė”. Jai skirtas “Pavasario linksmybių” gamtovaizdis. Saulelė atkopdama budina žmones ir juokdamasi ištirpdo “šalčių pramones” – ledus bei sniegą. Laukus glosto drungni orai, prikelia augaliją – žoleles, krūmus, šilus. Kalnai su kloniais “pametė skrandas” – sniego rūbą. Visi gyviai “išlindo vasarą sveikint”. Iš pradžių išvardijami žmonėms nemalonūs žvėreliai, paukščiai, vabzdžiai ir žvėrys: žiurkės, šeškai, pelės, kurmiai, varnos, varnai, šarkos, pelėdos, musės, vabalai, uodai, blusos, vorai, meškos, vilkai. Tarp jų šiltai paminėtas bitinas.
Visai gamtai suteikti žmogaus arba gyvų būtybių bruožai. Vieni rudenį mirė verkdami, kiti ežere peržiemojo arba miegojo po keru, bitinas turi šeimyną, vorai audžia ir mezga, žemė savo nuogą nugarą rėdo, žolelė nusirėdo ir t.t. Visur gyvas, artimas būrui pasaulis. Gamtos pabudimas po žiemos labai greitas,- saulė nusijuokė, sniegas ištirpo, žolelės prisikėlė, visi išlindo sveikinti vasaros. Saulės įvaizdyje atsispindi ir tautosaka, ir mitologija, ir religija. Vartojamas mažybinis saulės vardas: “saulelė”. Poetas stoja į vieną gretą su valstiečiais baudžiauninkais, pasakydamas: “Mus”. Tokia prasme šį įvardį vėliau pasakotojas vartoja daugybę kartų. Gamta “Metuose” stebima ne vieno žmogaus, bet visų gyvų būtybių, veikiančių kūrinyje, akimis. Dėl to ir gamtos suvokimas “Metuose” – būriškai visuotinis. Čia vaizduojama ne ką ir kaip aš, bet ką ir kaip mes matome ar jaučiame.
Paukščiai džiaugiasi, dainuoja ir garbina Dievą. Jaučiamas stiprus gamtos ir religijos ryšys. Paukščiai visus savo veiksmus pašvenčia Dievui. Šiuo pavyzdžiu autorius bando skaitytojams parodyti, koks žmogus turėtų būti darbštus, kaip reikia iš paukščių mokytis pasitenkinti kukliu maistu ir neužmiršti Dievo. Paukščių vaizdavimas vyrauja visame “Pavasario linksmybių” gamtovaizdyje. Susiremontuoja savo namus gandrų pora. Paragavę varlių bei rupuižių, jie dėkoja Dievui. Taip prasideda gausi ir įvairi “Metų” didaktika. Gegužės, strazdai, kregždės, gervinas, žvirbliai skraido, dainuoja, valgo ir garbina Dievą.
Centre – lakštingalos poetizavimo epizodas. Ji poetui brangiausia. Lakštingalos aprašymas užima pusę viso “Pavasario linksmybių” peizažo.
“Bet lakštingala, dar iki šiol kytriai pasislėpus,
Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs.
Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut
Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs,
Sau viena tamsoj budėdama garbina dievą,
O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam,
Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis”.
Kai kiti paukščiai jau tyli, lakštingala, “savo skambantį nutvėrusi vamzdį”, “mūsų linksmina širdis”. Rudenį ir žiemą ji tyli, nes tuo metu pasibaigę laukų darbai. O kai žmonės pavasarį švenčia ir pradeda sunkiuosius darbus, tada ji ima giedoti. Į ją kreipiasi tiesiogiai – “tu, paukšteli miels”. Jos balsas gražesnis už bažnytinių ir liaudies instrumentų skambesį, ji paukštelių karalienė. Lakšingala nenori ne tik poniškų skanėstų, bet ir būriškų riebių lašinių, dešrų, keptų bei virtų valgių, “pyragų neigi ragaišių”. Pasisotina prastai ir tik vandens trokšta. Keistai žavi naivus poetiškumas (lakštingala nemėgsta riebių
lašinių…) ir gamtos pažinimas.