Rašinys
Ar Hamletas pažįsta save?
Ryškiausias ir svarbiausias tragedijos asmuo yra Hamletas. Tai asmuo, kurio dvasią jauste nujauti, bet negali tiksliai formuluoti. Silpniausia yra jo valia. O kas stipresnis: jausmas ar prota?Negaliu pasakyti. Hamletas – pirmiausia jausmo žmogus. Jo jausmas yra dvejopas: pažįstąs ir realizuojąs.Pažįstąs – sakau dėl to, kad jausmu, intuicija jis betarpiškai nujaučia naujas tiesas: nujaučia, kad Klaudijus yra kaltas dėl tėvo mirties; Polonijų nužudęs, nujaučia savo pražūtį. Jo jausmas yra reaguojąs; dėl kiekvieno dalyko Hamletas stipriai jaudinasi (tėvo mirtis, Ofelijos netektis). Jeigu ką nors jis padaro, tai padaro momento
jausmų įtakoje, impulso pagautas ( Polonijaus, karaliaus nužudymas).
Bet šitą aktyvumą varžo antra Hamleto galia – jo protas. Hamleto protas yra gyvas, miklus,
nuolatinių studijų išlavintas. Jam netrūksta minčių, sąmojo, orientacijos; netrūksta nei miklaus, stipraus
žodžio savo mintims ir jausmams reikšti. Bet joprotas yra teoriškas, ne praktiškas. Teoriškas dėl to, kad jis mėgsta samprotauti, apibendrinti. Tik jo apibendrinimai nėra moksliško proto diktuojami, nėra kritiški, bet
daugiau poetiški: iš vieno fakto jis daro visuotines išvadas; vienas faktas yra jam lyg poetui visos faktų
rūšies tipas. Iš to, kad jo motina buvo neištikima vienuoliui karaliui, jis daro išvadą, kad visos moterys esą
niekai.
Jeigu emocijos skatina jį veikti, tai proto refleksija sulaiko nuo veiksmo, traukia į pasyvumą.
Impulso pagautas jis mato, kad netikęs yra jo pasyvumas ir pasiryžta veikti, bet pasiryžimas nevyksta darbu, kai tik pradeda galvoti. Jis per daug galvoja, kad galėtų veikti. Visą energiją sunaudoja mąstymui ir
jausmui, o nelieka jos veiksmui.
Iš šito neveiklumo kyla ir Hamleto tragedija, kada jam, nelinkusiam veikti, skiriama pareiga kovoti su gyvenimo blogybėmis, kada tėvas jam padeda atkeršyti už jo mirtį. Jausmas skatina jį veikti, ir jis iš karto prisiima tėvo skirtą pareigą: „ Aš, kaip mintis, nuvysiu atkeršyti!.. Ištrinsiu iš savo širdies visa, kas užsiliko:
mintis, jausmus, svajones, visą gyvenimą… Įrašysiu tik tavo žodžius/“.
Bet jis pats dar nesijaučia, kokia sunki jo prigimčiai yra ta pareiga. Jis turįs ne tik nužudyti Klaudijų (taip jis masto), bet apskritai turįs išnaikinti viso pasaulio blogybes, kurios ardo moralinę tvarką. Ir nors Hamletas pažadėjo, bet vistiek negali ištesėti. Jame „dažnai akla drąsa ima viršų, o žūva geriausiai apgalvot sumanymai“. Ir pats Hamletas jaučiasi neturįs jėgų, valios skirtai pareigai įvygdyti. Tie momentai kada jis pamato neturįs valios pareigai įvykdyti, yra jam tragiškiausi.