Albinas Žukauskas
(1912-1987)
Studijavo Vilniaus universitete ir Varšuvos aukštojoje žurnalistų mokykloje, savo literatūrinį kelią pradėjo lenkų avangardinės grupės aplinkoje. Knygoje „Laikas ir žmonės“ (1938) ryžtingai neigė meditacinėje lyrikoje įsigalinčią ramybės tonaciją, uždarą poetinę leksiką ir nugludintą poetinę frazeologiją, grąžindamas lietuvių poetinį mąstymą į agrarinės kultūros sferą. Jo eilėraščių knygos „Ilgosios varsnos“ (1962), „Atodangos“ (1971), „Poringės“ (1978), „Senmotė“ (1981), „Benamė meilė“ (1983) įvedė į poeziją tokius turtingus kalbos klodus, kokių nėra buvę XX a. lietuvių lyrikoje. Tai tipiškas realistinės buitinės prozos žodynas. Tokia pat ir sintaksė: tai paprastas ir laisvas šnekamosios kalbos tonas, kurio nevaržo melodingi vinguriavimai, retorinių figūrų žaismas. Tokia stilistika dygo iš Dzūkijos krašto liaudies kalbos žodžių, sintaksinių junginių, intonacijų.
A.Žukausko eilėraščiuose ilgaamžės agrarinės kultūros žmogus nestovi vienas pats su savo refleksijomis, o jaučia, kad greta jo egzistuoja kiti žmonės, kalbasi su jais, yra apgaubtas bendros visus jungiančios aplinkos. Jis gyvena ir mąsto tarp liaudiškos buities ir apyvokos daiktų, bandydamas tarsi juose ištirpti ir užmiršti save. Čia nėra atskiro daikto, nes daiktai tarp savęs suaugę ir susipynę. Todėl galima pavaizduoti tik jų ištisą bloką. Todėl ir pirminis A.Žukausko poezijos elementas – ne atskiras žodis, o ilgos sakinių virtinės, kurios ir tegali pagauti šitą neišskaidomą pasaulio įvairumą ir judėjimą. A.Žukauskas suteikė poezijai grynai liaudiško lyrizmo, atrėmęs ją į guviai šnekančio, niekada nenusimenančio, gyvybingo ir judraus dzūko psichologinį pagrindą: