Vienas žymiausių ir turbūt įdomiausiais Vinco Mykolaičio- Putino (1893- 1967) romanas yra „Altorių šešėly“. Jis sudarytas iš trijų dalių: „Bandymų dienos“, „Eina gyvenimas“, „Išsivadavimas“. „Altorių šešėly“ galima apibūdinti kaip intelektualinį psichologinį romaną. Jo sandara grindžiama beveik išimtinai vieno žmogaus vidinių išgyvenimų analize, pasakojime dėmesys koncentruojamas į tam tikras specifines problemas- žmogaus pašaukimo, egzistencinio savęs identifikavimo ir išugdymo, kūrybos prasmingumo; etinės- individo santykių su visuomene, laimės, pareigos ir kitos problemos.
Veiksmo raida „Altorių šešėly“ apribota tokiais pagrindinio herojaus gyvenimo momentais, kurie tiesiogiai duoda medžiagos jausminių ir intelektualinių išgyvenimų analizei ir gvildenamų etinių problemų sprendimui. Šiame romane galima įžvelgti įvairias etikos problemas ir pabandyti jas išnagrinėti ir aptarti plačiau, tai- laimės, kančios, atsakomybės, moralinės kaltės, laisvės ir netgi savižudybės problema.
Iš pradžių reiktų pažvelgti į pagrindinio herojaus Liudo Vasario, ko gero, svarbiausią gyvenime sprendimą tapti kunigu (nors buvo dar ir kitas ne mažiau svarbus- pasitraukti iš kunigų luomo) iš moralės pozicijos, t.y. ar jaunuolio sprendimas buvo moralus, o gal vis dėlto amoralus? Tada, kada žmogus daro ką nors gero ir iš anksto pats mėgaujasi arba džiaugiasi savo geru darbu, savo nepasidavimu blogiui, – jis, pagal Kantą, jau nesielgia moraliai. Kodėl? Todėl, kad jis suteikia prioritetą savo paties malonumui būti geručiu, o ne intuityviam kito žmogaus vertės ir meilės jam jausmui. Šiuo atveju pagrindinis romano herojus Liudas Vasaris gal ir gerai darė, nes klausėsi savo tėvų- įstojo į kunigų seminariją ir net tapo kunigu, tačiau pats herojus tuo tikrai nesimėgavo. Na gal tik iš pat pat pradžių, tačiau ir tai sunku pavadinti pasimėgavimu savo sprendimu, nes jaunuolis galima sakyti iš pat pradžių abejojo savo pasirinktu keliu. Taigi, pagal Kantą, Vasaris vis dėlto pasielgė amoraliai. Nors aš manau, kad kiekvienas, – nesvarbu, ką jis begalvotų, – bet jeigu jis pasielgia kito žmogaus atžvilgiu gerai, kitas žmogus dėl to patiria laimę – jis pasielgia moraliai. Nors ir ne visada atsižvelgdamas į savo norus ir troškimus vis dėlto, manau, poelgis yra moralus. Tokiu atveju žmogus (šiuo atveju pats Liudas Vasaris) atsiduria ribinėje situacijoje, kada turi pasirinkti arba būti žmogišku, geru, moraliu, klusniu, arba pakenkti sau. Čia iškyla jau kitas klausimas: ar šioje situacijoje mes galime įžvelgti dorą, dorovę? Dėl šito aš nė pati nežinau, yra labai sunku pasakyti, nes ta dorovė, kuri yra besiremianti prievarta ir laisvės apribojimais pati iš savęs yra nedorovinga, inkvizicinės prigimties, todėl tokios neturėtų būti.
Dažnai yra galvojama (ypač katalikiškose moralės sampratos interpretacijose, o šis
romanas labai tampriai yra susijęs su katalikybe ir tikėjimu), kad tikrasis moralumas prasidės
tada, kada kiekvienam žmogui bus įskiepyta meilė kitam žmogui. Tuomet realiai egzistuos suvokimas, kad kitas žmogus yra mano paties dalis, kad jis negali būti nei apgautas, nei nuskriaustas. Bet tai tėra kosminės, o ne žemiškos, šiandieninio pasaulio galimas moralės principas. Kodėl šiandieną mes negalime tokiu principu vadovautis, kodėl ir kaip mūsų tarpe neišvengiamai atsiranda blogis, amoralus elgesys arba bent jau tokio elgesio ketinimas.
Tas žmogus, kuris negali pakilti bent iki aukštesnio intelektualinio lygio, – jau nekalbama apie dvasinį bei kūrybinį, – yra užvaldomas pasąmonėje įsišaknijančio nepilnavertiškumo komplekso. Todėl jis, pats to iš esmės nesuvokdamas, arba pradeda pykti ant gabesnių ir doresnių žmonių, arba iš nuoskaudos degraduoja, arba kam nors keršija ir panašiai. Taip buvo ir su Liudu Vasariu. Negalėdamas laisvai rašyti apie meilę ir moterį kunigo gyvenimas ima byrėti, jam nesiseka nei kunigystė, nei kūryba. Vasaris jaučia pyktį, pasišlykštėjimą ir nenorą gyventi tokį gyvenimą. Jeigu anų dienų visuomenė būtų sugebėjusi deramai gerbti kiekvieną profesiją, kiekvieną amatą, o tuo pačiu ir kiekvieną kūrybinį pasireiškimą, gal Vasaris būtų greičiau suvokęs savo autentiško įsikūrimo svarbą. Gal tuomet ir moraliniai žmonių tarpusavio ryšiai nebūtų problemiški: kiekvienam sava vieta, bet visos vietos vienodai garbingos. Nes kaip buvo su Liudu Vasariu- jis jautė tėvų ir visuomenės spaudimą tapti kunigu, tėvams rašytojo ir poeto „profesija“ neatrodė reikšminga, o visuomenės nuomone- ne tokia garbinga kaip kunigo.