„Baltaragio malūnas“-naįprastas kūrinys. Jame atsiveria dvi vaizdavimo plotmės- realioji ir folkloriškoji. Kazio Borutos, romano autoriaus, meistriškumo dėka,perėjimo iš vienos plotmės į kitą,mes nepajuntame.
„ Baltaragio malūnas“ yra labai sakmiškas ir paslaptingas kūrinys. Tikrovėje labai sunku įsivaizduoti ant aukšto kalno stovintį Baltaragio malūną,jo šeimininką. Gražuolę jo dukrą, kurios jokie piršliai nepasiekia,nes jiems sukliudo Paudruvės pelkių velnias.tikrovėje tokių dalykų nėra, o Borutos romane nemažai mitų.
Paslaptingiausias kūrinio veikejas-velnias Pinčukas. Jis gyvena Paudruvės pelkėse ir žmonėms rodosi retai. Tačiau dažniausiai, vis kitu pavidalu.
Jo buveinė – pelkės, „klampios,neišbrendamos,apaugusios krumokšniaisir uogienojais..“. klastingos, negražios, baisios buvo tos vietos: „mauras nutrauks į dugną ir nei ženklo nepaliks, kur būsi prasmegęs..“.
Pinčukas turi dideles galais, kas dar labiau pabrėžia romano paslaptingumą ir sakmiškumą.
Vogdamas Girdvainio arklius ,velnias skrenda danguje su maišu ant pečių, vėliau jis pavirsta šikšnosparniu ir žvengia „kaip šimtas arklių“.
Pinčukas turi neįprastų galių: gali užleisti rūką, sukti malūno sparnus. Šiaip jau su žmonėmis Pinčukas gerai sutardavo.Pikta neįstengė daryti „ o drąsesnieji piemėnys Pinčuką pavaikydavo po pelkes iš vieno guolio į kitą. Buvo gerokai kvailas, nes nepavykus vedyboms su Uršule, gerokai gavo lupti: „su rožančiumi per akis, per ragus, per šonus“. Jį apgavo ir piršlys Visgirda, uždaręs į tabokinę.
Pinčuko kerštas-nuoskaudos ir prigimties išdava. Patyręs didžiulę nuoskaudą bei užuodęs apgavystę. Velnias nesugebėjo atsispirti įgimtam įpročiui keršyti.pasinaudojęs savo galiomis jis atkeršijo visiems.