Henrikas Radauskas – lietuvių poetas, modernistas. Jo kūryba yra nauja ir savita. Poeto eilėraščių negalime priskirti konkrečiai srovei, jo poezija yra tarsi įvairių srovių mišinys. H. Radausko kūrybai būdingas nusivylimas tikrove, nusikėlimas į pasakų pasaulį, nuodugnus gilinimasis į žmogaus emocijas, ieškojimas grožio buityje bei jį supančioje aplinkoje,. Gamta poetui yra grožio šaltinis, o grožis – didžiausia vertybė, ir tai atsispindi jo kūryboje. H. Radausko eilėraščiuose svarbiausia yra kalba, kuri kelia estetinį pasigerėjimą. Paskutiniame poeto rinkinyje „Žaibai ir vėjai“ juntamas mirties nujautimas, vilties, kada nors išvysti geresnį rytojų, praradimas. Henrikas Radauskas – lyrinių eilėraščių meistras, susikūręs savitą stilių.
Analizuojamojo eilėraščio pavadinimas yra „Mirties angelas“. Mirties angelas yra iš dviejų skirtingų pradų sudarytas vienas objektas, mišinys tarp Dievo pasiuntinio – angelo, kurio misija yra saugoti žmogų visą gyvenimą, nuo gimimo iki mirties, ir mirties, kuri yra visa ko pabaiga. Tokia samplaika atskleidžia poeto pasaulėžiūra. Jis tiki, jog tik mirtis gali išvaduoti iš visiškos nevilties gniaužtų. Taigi mirtis yra tapatinama su angelu, kuriama blogio ir gerio, šviesos ir tamsos sąjunga.
Eilėraštyje vyrauja du pagrindiniai motyvai. Tai vilties praradimas bei artėjančios mirties nujautimas. Apie artėjančią mirtį H. Radauskas užsimena jau eilėraščio pradžioje : „Jisai ateina..”. Tas „Jisai“ yra mirties angelas, jis eina „per granito kiemą“. Granitas yra tvirta, kieta uoliena, ir tai kuria tvirto pagrindo vaizdą. Ėjimas tvirtu pagrindu – tai užtikrintumas. Mirties visagališkumą bei neišvengiamą jos apsilankymą atspindi paskutiniosios strofos pirmoji eilutė : „Gyviesiems laikrodis skaičiuoja laiką.“
Rinkinio pabaigoje yra autoriaus apmąstymai, apibendrinantys eilėraščius. Apie mirties nujautimą H. Radauskas rašo : “Mirties tarnaitė – šviesa, [-] mato žilą balandį – užsimerkusį, laukiantį mirties…”. Tai, jog šviesa ir mirtis yra glaudžiai susijusi pabrėžia paskutinė pirmosios strofos eilutė : „ Į dieną kaip į veidrodį pažiūri.“ Diena ir yra šviesa, o mirtis, nors ir kitų žmonių gretinama su tamsa, H. Radausko elėraštyje yra kitokia. Ji yra susitapatinusi su diena ir tai įrodo, jog tas „Jisai“ tikrai yra pavadinime minimas mirties angelas.
Mirties motyvas ryškinamas ne tik per poetizuotą mirties angelo atėjimą, bet ir per gamtos vaizdus. Gamta H. Radauskui yra labai svarbi, per ją jis kuria grožį bei gilinasi į žmogaus emocijas. “Diena dėmėm rudoj žolėj pabyra…” – žolė yra pats paprasčiausias gamtos objektas. Šiame eilėraštyje žolė yra ruda. Ruda spalva gamtoje simbolizuoja mirtį. Gamtos mirimas prilygsta grožio mirčiai ir todėl viskas dūžta, viskas nyksta. Ir taip pereinama prie vilties praradimo motyvo.
Apie vilties praradimą, kada nors išvysti geresnį rytojų H. Radauskas rašo “vilties augalas [.]tikisi, pralaukęs amžinybę, sužaliuoti naujam gyvenimui. Begarsės smėlio srovės neskubėdamos užpila jį “. Šiuos žodžius, eilėraštyje „Mirties angelas“, poetas reprezentuoja žodžiais : „ Ligonio akys mato : laumės juosta / Kvatojančiom papūgom byra žemėn.“ Laumės juota – tai vaivorykštė. Ryškios spalvos, tokios kaip papūgos, simbolizuojančios laimę, sunyksta. Šitokia laimės pabaiga rodo sapno, kuris H. Radauskui yra labai svarbus, sunykimą, o jo praradimas prilyksta bet kokios vilties, patenkinti savo dvasinius troškimus, praradimą. Dar šį motyvą papildo paskutiniosios strofos antroji eilutė : „ Ir voras tinklą tarp žvaigždžių kabina“. Pirmajame H. Radausko rinkinyje „Fontanas“, kuris buvo parašytas trisdešimčia metų anksčiau, kai poetas dar tikėjo viltimi, pasakos galia ir neturėjo jokios minties apie artėjančią mirtį, savo eilėraštyje „Pasaka“ rašė : „ Voras su trupiniu į dangų kelias “. Nors ir mažai vilties, nors ir ta viltis tik trupinys, tačiau voras, laimės simbolis, tą vilties trupinėlį „į dangų kelia“, o eilėraštyje „Mirties angelas“ tas pats voras: „tinklą tarp žvaigždžių kabina“. Realybėje voro tinklai kabo ant pasenusių, retai valomų daiktų, o H. Radausko eilėraštyje jie kabo ant žvaigždžių, kurios dažniausiai asocijuojamos su svajonėm, pasiekimu to, kas labai sunkiai įmanoma. Taigi voratinkliai ant žvaigždžių reiškia svajonių nusidėvėjimą, jų atsisakymą bei vilties praradimą jas pasiekti.