Turinys
Įvadas……………………………………………………………………………..2
“Mirties istorija”………………………………………………………………….2
“Prijaukinta mirtis”…………………………………………………………2
“Mirties supratimas ir vaizdavimas Viduramžiais”…………………………3
“Žmogus mirties akivaizdoje Naujaisias amžiais”…………………………7
Problema………………………………………………………………………….9
Tantologija………………………………………………………………………11
Mirties schemos……………………………………………………………11
Išvados…………………………………………………………………………..13
Literatūros sąrašas……………………………………………………………….15
Įvadas
“Gyvenime nieko nėra tikra, išskyrus mirtį.
Visa kita atsitiktina – tai gali atsitikti,
gali neatsitikti – tik mirtis nėra atsitiktini įvykis.”
Ošo
Daugelis senųjų filosofų praeityje, taip pat ir daugelis religijų
laiko žmogų būtybe turinčia dvasinį ir kūnišką pradą. Kūniškasis pradas –
laikinas, dvasinis – amžinas. Šie pradai susijungę sudaro žmogų kaip
vientisą asmenybę. Tačiau šis vientisumas išsilaiko tik žemiškame gyvenime.
Beveik visos pasaulio religijos vienokiu ar kitokiu būdu pripažįsta
amžinąjį gyvenimą, į kurį patenka nemarioji žmogaus dalis – dvasia. Taigi
žmogaus gyvenimas kartą prasidėjęs nebenutrūksta, mirtis yra laikoma tarsi
perėja, tarsi durys į kitą tikrą, amžiną, geresnį gyvenimą. Mirtis yra
tarsi išbandymas kiekvienam žmogui ir kiekvienas jį įveikia savaip.
Sukūręs žmogų, Dievas nepaliko jo be atsako į esmingiausius
žmogiškosios egzistencijos klausimus. Žmogus turi savo rankose ir mirties
raktą. Jis labai paprastas: gyventi būtina taip, kad mirtis būtų, jei ne
geidžiama, tai bent nebaisi. O tam būtina suformuoti teisingą pasaulėžiūrą
ir pasaulėjautą, teisingą vertybių sistemą, būtinos kasdieninės
nenuilstamos intelektualinės, moralinės, fizinės pastangos.
Mirtis kelia savo reikalavimus gyvenimui. Tik suvokę save didingos,
niekada nesibaigiančios kūrimo giesmės tesiniu ir tikslu, kiekvieną savo
mintį, žodį, veiksmą matuodami aukščiausiu – amžinybės matu, galėsime,
atėjus lemtingai valandai, su palengvėjimo ir vilties atodūsiu tarti: ”Jau
laikas? Aš pasiruošes…”.
“Mirties istorija”
“Prijaukinta mirtis”
Maždaug iki XIIa. mirtį galima pavadinti „prijaukinta“. Apie žmogaus
ir mirties santykį daug pasako herojinės poemos ir seniausių viduramžių
romanai. Šių kūrinių herojai būdavo iš anksto įspėjami. Mirdavo jau iš
anksto suvokę, kad reikės mirti. Tai būdavo arba sunki mirtis, tokia kaip
maras, arba staigi mirtis į kurią derėjo žiūrėti kaip į išskirtinę arba
apie ją nekalbėti. Taigi paprastai žmogus būdavo įspėjamas.
Žmones apie artėjančią mirtį įspėdavo natūralūs ženklai arba dar
dažniau vidinis įsitikinimas, o ne kokie antgamtiniai ar stebuklingi
reiškiniai. Tai buvo kažkas labai paprasta, tai, kas perduodama per amžius
ir ką mes teberandame dabartyje kaip realiktą.
Žinodamas, kad artėja gyvenimo pabaiga, mirštantysis jai ruošdavosi.
Ir viskas atsitikdavo labai paprastai, mirtis buvo labai paprastas dalykas.
Kai Lanselotas, sužeistas ir paklaikęs, atsipeikėja nykioje girioje, kur
„jo kūną jėgos apleido“, jis suvokia, kad netrukus mirs. Jis daro ką
reikalauja papročiai, tam tikrą ritualą. Padeda į šalį ginklus, palengva
atsigula ant žemės (nors turėtų gulėti lovoje), sudeda ant krūtinės rankas,
išsitiesia taip, kad galva būtų atsukta į rytus, į Jeruzalę. Taip
pasiruošęs mirštantysis gali atlikti paskutines tradicines apeigas.
Pirmasis veiksmas – gyvenimo apraudojimas, prisimenami mylimi asmenys bei
daiktai, trumpai keliais vaizdais peržvelgiamas gyvenimas.
Po gyvenimo apraudojimo seka draugų bei kitų žmonių, visuomet gausiai
susirinkusių prie mirštančiojo lovos, atsiprašymas. Tuo metu įsiterpdavo
vienintelis bažnytinis aktas – nuodėmių atleidimas. Nuodėmes atleisdavo
kunigas, skaitydamas psalmes ir Libera (Gelbėk mane, Viešpatie),
mirštantįjį pasmilkydavo smilkalais ir pašlakstydavo švęstu vandeniu. Kiek
vėliau mirštantiesiems duodamas Kristaus kūnas. Paskutinis patepimas buvo
skiriamas kulto tarnams, jį iškilmingai bažnyčioje gaudavo vienuoliai. Po
paskutinės maldos nebelieka nieko daugiau, kaip laukti mirties. Mirtis –
tai vieša bei organizuota ceremonija. Organizuota paties mirštančiojo,
kuris jai vadovauja ir žino jos eigą.
Mirštančiojo kambarys tapdavo vieša
vieta, ten buvo galima laisvai įeiti. Buvo svarbu, kad dalyvautų giminės,
bičiuliai, kaimynai. Lankytojai atsivesdavo vaikus. O šiandien rūpinamasi
kad, vaikai būtų atitolinti nuo dalykų susijusių su mirtimi.
Mirtis paprasta, todėl mirties apeigos buvo atliekamos iškilmingai,
tačiau be dramatizmo ir kraštutinių emocijų. Žmonės pasitikdavo mirtį
romiai, jie neatidėliodavo turto padalijimo akimirkos, tačiau iš anksto
labai ramiai jai ruošdavosi, nurodydavo kam kas turi tekti “ir užgesdavo su
savotišku palengvėjimu, sakytum paprasčiausiai persikraustydavo į kitą
trobą”. Taip buvo mirštama ištisus šimtmečius ir tūkstantmečius. Senovinis
elgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi,
labai skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog nedrįstama
ištarti jos vardo. Todėl šio laikotarpio mirtis vadinama “prijaukinta”.
Mirties supratimas ir vaizdavimas
viduramžiais
Nors senovės žmonėms mirtis buvo įprasta, jie bijojo mirusiųjų
kaimynystės ir laikėsi nuo jų nuošalyje. Jie gerbė kapus, tačiau vienas iš
kapų kulto tikslų buvo sukliudyti mirusiesiems grįžti ir kelti nerimą
gyviesiems. Gyvųjų pasaulis turėjo būti atskirtas nuo mirusiųjų pasaulio.
Štai kodėl Romos Dvylikos lentelių įstatymas draudė laidoti miesto
teritorijoje. Tačiau bėgant laikui mirusieji, t. y. kapinės vėl sugrįžo į
miestus, kas šimtmečius buvo draudžiama. Garbinamos kankinių laidojimo
vietos savo ruožtu skatino žmones ten laidoti savo artimuosius. Buvo
tikima, kad kankiniai saugoja gyvus ir globoja mirusius, todėl buvo norima
pasilaidoti šalia šventųjų arba šventų vietų, todėl pradėta laidoti šalia
bažnyčios ir vienuolynų. Nuo to laiko nebeliko skirtumo tarp bažnyčios ir
kapinių. Viduramžių kalboje žodis “bažnyčia” reiškė ne tik bažnyčios
pastatus, bet ir visą bažnyčią supančią erdvę, taigi ir kapines.
Žmonės buvo laidojami ir didelėse bendrose duobėse, vadinamose
“vargšų duobėmis”, į kurias buvo leidžiami lavonai be karstų, užsiūti
drobulėse. Kai duobė prisipildydavo, ji buvo užkasama ir atkasama senesnė,
iš kurios išdžiūvę kaulai išnešami į galerijas. Tas pats nutikdavo ir
turtingų žmonių palaikams, kurie būdavo palaidoti bažnyčioje po grindų
plokštėmis, nors to niekas nesužinodavo. Kaulai buvo naudojami puošybai :
iš mažų kaulelių daromi sietynai ir ornamentai. Tiksli laidojimo vieta
nebuvo svarbi. Palaikai buvo patikimi bažnyčiai, o kaip ši su jais pasielgs
buvo nesvarbu, kad tik išsaugotų juos savo šventoje erdvėje.
Tuo laiku gyviesiems nedarė įspūdžio nei mirusieji, nei jų pačių
mintys apie savo mirtį. Mirusieji jiems buvo įprastas reiškinys kaip ir jų
pačių mirtis.
Krikščionys tiki mirusiųjų prisikėlimu. Pirmame tūkstantmetyje po
Kristaus ant dvasininkų kapų buvo dažnai vaizduojamas apokalipsinis
mirusiųjų prisikėlimas. Pasaulio pabaigoje Jėzus Kristus ateina antrą kartą
ir teisia žmones, atskiria geruosius nuo blogųjų. Laikomasi nuostatos, kad
mirusieji, priklausantys bažnyčiai ir jai patikėję savo kūną, bus prikelti
amžinam džiaugsmui. Piktavaliai po mirties nebeatgis, nebeprisikels ir bus
pasmerkti nebūčiai. Tokia nuostata vyravo maždaug iki XII amžiaus. Nuo XIII
amžiaus Kristus vaizduojamas sėdintis teisėjo soste, apsuptas apaštalų.
Sielų atranką į geras ir blogas vis labiau lemia Švenčiausios Mergelės ir
švento Jono užtarimas. Apie XVI amžių vaizduojamos freskose mirusių žmonių
sielos nešasi ant kaklo savo gyvenimo knygą, tarsi gerų ir blogų darbų
suvestinę, kuri užsibaigia ne mirties akimirką, o paskutinę žmonijos dieną
pasaulio pabaigoje. Taigi aiškiai atsisakoma tapatinti žmogaus baigtį su
fiziniu suirimu. Buvo tikima pomirtiniu gyvenimu, nebūtinai amžinu, tačiau
jis turėjo trukti nuo mirties iki pasaulio pabaigos.
Apie XV – XVI amžių bandoma panaikinti eschatologinį laiką tarp
mirties akimirkos ir pasaulio pabaigos. Mirusiųjų teismas ikonografijoje
šiais amžiais vaizduojamas kambaryje, šalia mirštančiojo lovos. Jis guli
apsuptas savo giminaičių, draugų ir atlieka jau minėtas apeigas. Tačiau
kažkas sutrikdo jų nuoširdumą. Susirinkusieji nieko nemato, reginys skirtas
tik mirštančiajam. Prie jo galvūgalio atsiranda Švenčiausioji Trejybė,
Mergelė Marija ir visa dangaus palyda, o taip pat Šėtonas ir baisių demonų
armija. Laikomasi naujos nuostatos, kad paskutinė gyvenimo valanda gali
lemti amžinąjį gyvenimą. Visa antgamtinių būtybių armija susirenka tik tam,
kad pamatytų, kaip mirštantysis įveiks išbandymą t. y. paskutinį Šėtono
gundymą neviltimi dėl savo gyvenime padarytų klaidų, arba aistringa meile
daiktams ir žmonėms, arba tuščia savo gerų darbų garbe. Jo elgesys šią
akimirką nutrins viso gyvenimo nuodėmes, jei nepasiduos pagundai, arba,
priešingai, nubrauks visus gerus darbus, jeigu jai neatsispirs.Tradicinis
mirties lovoje
susiejamas su asmeniniu kiekvieno žmogaus
gyvenimo teismu. Mirtis lovoje buvo rami apeiga, ji teikė iškilmingumo
neišvengiamam perėjimui iš šio pasaulio į aną ir naikino skirtumus tarp
individų. Tai sustiprino paties mirštančiojo vaidmenį mirties ceremonijoje.
Mirštantysis yra veiksmo centre, kaip ir kadaise jam vadovauja, be to, jį
kreipia pagal savo valią. Tai pasikeitė tik XVII – XVIII amžiuje.
Reformacijos veikiami, religinių veikalų autoriai pradėjo kovoti prieš
liaudies tikėjimą, esą nebūtina nertis iš kailio stengiantis gyventi dorai
visą gyvenimą, nes gera mirtis atpirks visas kaltes. Vis dėlto buvo
pripažįstama moralės svarba mirštančiojo elgesiui bei jo mirties
aplinkybėms.
XIV – XVI amžiuje mirties vaizdavimas mene bei literatūroje
tampa kiek įžūlokas. Mirtis rankraščiuose, liturginių apeigų bei maldų prie
mirštančiojo iliustracijose, sieninėje bažnyčių bei kapinių puošyboje
vaizduojama mumijos arba apirusio lavono pavidalu. Daug rečiau ji taip
vaizduojama antkapių mene, tik vienur kitur gulinčią figūrą pakeičia nuogo
lavono skulptūra. Vėliau, XVII amžiuje vaizduojamas jau nebe įrantis
lavonas, o skeletas arba kaulai. Šie elementai paplito labai plačiai,
įsiskverbė net į namų interjerą, atsirado ant židinių ir baldų. Tačiau jie
jau reiškė ką kitą nei sudūlėję palaikai. Istorikai čia įžvelgia mirties
baimę, “pilnakraujo gyvenimo” meilę ir krikščioniškos schemos sujaukimo