Mirties problema filosofijoje
5 (100%) 1 vote

Mirties problema filosofijoje

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………..2

“Mirties istorija”………………………………………………………………….2

“Prijaukinta mirtis”…………………………………………………………2

“Mirties supratimas ir vaizdavimas Viduramžiais”…………………………3

“Žmogus mirties akivaizdoje Naujaisias amžiais”…………………………7

Problema………………………………………………………………………….9

Tantologija………………………………………………………………………11

Mirties schemos……………………………………………………………11

Išvados…………………………………………………………………………..13

Literatūros sąrašas……………………………………………………………….15

Įvadas

“Gyvenime nieko nėra tikra, išskyrus mirtį.

Visa kita atsitiktina – tai gali atsitikti,

gali neatsitikti – tik mirtis nėra atsitiktini įvykis.”

Ošo

Daugelis senųjų filosofų praeityje, taip pat ir daugelis religijų

laiko žmogų būtybe turinčia dvasinį ir kūnišką pradą. Kūniškasis pradas –

laikinas, dvasinis – amžinas. Šie pradai susijungę sudaro žmogų kaip

vientisą asmenybę. Tačiau šis vientisumas išsilaiko tik žemiškame gyvenime.

Beveik visos pasaulio religijos vienokiu ar kitokiu būdu pripažįsta

amžinąjį gyvenimą, į kurį patenka nemarioji žmogaus dalis – dvasia. Taigi

žmogaus gyvenimas kartą prasidėjęs nebenutrūksta, mirtis yra laikoma tarsi

perėja, tarsi durys į kitą tikrą, amžiną, geresnį gyvenimą. Mirtis yra

tarsi išbandymas kiekvienam žmogui ir kiekvienas jį įveikia savaip.

Sukūręs žmogų, Dievas nepaliko jo be atsako į esmingiausius

žmogiškosios egzistencijos klausimus. Žmogus turi savo rankose ir mirties

raktą. Jis labai paprastas: gyventi būtina taip, kad mirtis būtų, jei ne

geidžiama, tai bent nebaisi. O tam būtina suformuoti teisingą pasaulėžiūrą

ir pasaulėjautą, teisingą vertybių sistemą, būtinos kasdieninės

nenuilstamos intelektualinės, moralinės, fizinės pastangos.

Mirtis kelia savo reikalavimus gyvenimui. Tik suvokę save didingos,

niekada nesibaigiančios kūrimo giesmės tesiniu ir tikslu, kiekvieną savo

mintį, žodį, veiksmą matuodami aukščiausiu – amžinybės matu, galėsime,

atėjus lemtingai valandai, su palengvėjimo ir vilties atodūsiu tarti: ”Jau

laikas? Aš pasiruošes…”.

“Mirties istorija”

“Prijaukinta mirtis”

Maždaug iki XIIa. mirtį galima pavadinti „prijaukinta“. Apie žmogaus

ir mirties santykį daug pasako herojinės poemos ir seniausių viduramžių

romanai. Šių kūrinių herojai būdavo iš anksto įspėjami. Mirdavo jau iš

anksto suvokę, kad reikės mirti. Tai būdavo arba sunki mirtis, tokia kaip

maras, arba staigi mirtis į kurią derėjo žiūrėti kaip į išskirtinę arba

apie ją nekalbėti. Taigi paprastai žmogus būdavo įspėjamas.

Žmones apie artėjančią mirtį įspėdavo natūralūs ženklai arba dar

dažniau vidinis įsitikinimas, o ne kokie antgamtiniai ar stebuklingi

reiškiniai. Tai buvo kažkas labai paprasta, tai, kas perduodama per amžius

ir ką mes teberandame dabartyje kaip realiktą.

Žinodamas, kad artėja gyvenimo pabaiga, mirštantysis jai ruošdavosi.

Ir viskas atsitikdavo labai paprastai, mirtis buvo labai paprastas dalykas.

Kai Lanselotas, sužeistas ir paklaikęs, atsipeikėja nykioje girioje, kur

„jo kūną jėgos apleido“, jis suvokia, kad netrukus mirs. Jis daro ką

reikalauja papročiai, tam tikrą ritualą. Padeda į šalį ginklus, palengva

atsigula ant žemės (nors turėtų gulėti lovoje), sudeda ant krūtinės rankas,

išsitiesia taip, kad galva būtų atsukta į rytus, į Jeruzalę. Taip

pasiruošęs mirštantysis gali atlikti paskutines tradicines apeigas.

Pirmasis veiksmas – gyvenimo apraudojimas, prisimenami mylimi asmenys bei

daiktai, trumpai keliais vaizdais peržvelgiamas gyvenimas.

Po gyvenimo apraudojimo seka draugų bei kitų žmonių, visuomet gausiai

susirinkusių prie mirštančiojo lovos, atsiprašymas. Tuo metu įsiterpdavo

vienintelis bažnytinis aktas – nuodėmių atleidimas. Nuodėmes atleisdavo

kunigas, skaitydamas psalmes ir Libera (Gelbėk mane, Viešpatie),

mirštantįjį pasmilkydavo smilkalais ir pašlakstydavo švęstu vandeniu. Kiek

vėliau mirštantiesiems duodamas Kristaus kūnas. Paskutinis patepimas buvo

skiriamas kulto tarnams, jį iškilmingai bažnyčioje gaudavo vienuoliai. Po

paskutinės maldos nebelieka nieko daugiau, kaip laukti mirties. Mirtis –

tai vieša bei organizuota ceremonija. Organizuota paties mirštančiojo,

kuris jai vadovauja ir žino jos eigą.
Mirštančiojo kambarys tapdavo vieša

vieta, ten buvo galima laisvai įeiti. Buvo svarbu, kad dalyvautų giminės,

bičiuliai, kaimynai. Lankytojai atsivesdavo vaikus. O šiandien rūpinamasi

kad, vaikai būtų atitolinti nuo dalykų susijusių su mirtimi.

Mirtis paprasta, todėl mirties apeigos buvo atliekamos iškilmingai,

tačiau be dramatizmo ir kraštutinių emocijų. Žmonės pasitikdavo mirtį

romiai, jie neatidėliodavo turto padalijimo akimirkos, tačiau iš anksto

labai ramiai jai ruošdavosi, nurodydavo kam kas turi tekti “ir užgesdavo su

savotišku palengvėjimu, sakytum paprasčiausiai persikraustydavo į kitą

trobą”. Taip buvo mirštama ištisus šimtmečius ir tūkstantmečius. Senovinis

elgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi,

labai skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog nedrįstama

ištarti jos vardo. Todėl šio laikotarpio mirtis vadinama “prijaukinta”.

Mirties supratimas ir vaizdavimas

viduramžiais

Nors senovės žmonėms mirtis buvo įprasta, jie bijojo mirusiųjų

kaimynystės ir laikėsi nuo jų nuošalyje. Jie gerbė kapus, tačiau vienas iš

kapų kulto tikslų buvo sukliudyti mirusiesiems grįžti ir kelti nerimą

gyviesiems. Gyvųjų pasaulis turėjo būti atskirtas nuo mirusiųjų pasaulio.

Štai kodėl Romos Dvylikos lentelių įstatymas draudė laidoti miesto

teritorijoje. Tačiau bėgant laikui mirusieji, t. y. kapinės vėl sugrįžo į

miestus, kas šimtmečius buvo draudžiama. Garbinamos kankinių laidojimo

vietos savo ruožtu skatino žmones ten laidoti savo artimuosius. Buvo

tikima, kad kankiniai saugoja gyvus ir globoja mirusius, todėl buvo norima

pasilaidoti šalia šventųjų arba šventų vietų, todėl pradėta laidoti šalia

bažnyčios ir vienuolynų. Nuo to laiko nebeliko skirtumo tarp bažnyčios ir

kapinių. Viduramžių kalboje žodis “bažnyčia” reiškė ne tik bažnyčios

pastatus, bet ir visą bažnyčią supančią erdvę, taigi ir kapines.

Žmonės buvo laidojami ir didelėse bendrose duobėse, vadinamose

“vargšų duobėmis”, į kurias buvo leidžiami lavonai be karstų, užsiūti

drobulėse. Kai duobė prisipildydavo, ji buvo užkasama ir atkasama senesnė,

iš kurios išdžiūvę kaulai išnešami į galerijas. Tas pats nutikdavo ir

turtingų žmonių palaikams, kurie būdavo palaidoti bažnyčioje po grindų

plokštėmis, nors to niekas nesužinodavo. Kaulai buvo naudojami puošybai :

iš mažų kaulelių daromi sietynai ir ornamentai. Tiksli laidojimo vieta

nebuvo svarbi. Palaikai buvo patikimi bažnyčiai, o kaip ši su jais pasielgs

buvo nesvarbu, kad tik išsaugotų juos savo šventoje erdvėje.

Tuo laiku gyviesiems nedarė įspūdžio nei mirusieji, nei jų pačių

mintys apie savo mirtį. Mirusieji jiems buvo įprastas reiškinys kaip ir jų

pačių mirtis.

Krikščionys tiki mirusiųjų prisikėlimu. Pirmame tūkstantmetyje po

Kristaus ant dvasininkų kapų buvo dažnai vaizduojamas apokalipsinis

mirusiųjų prisikėlimas. Pasaulio pabaigoje Jėzus Kristus ateina antrą kartą

ir teisia žmones, atskiria geruosius nuo blogųjų. Laikomasi nuostatos, kad

mirusieji, priklausantys bažnyčiai ir jai patikėję savo kūną, bus prikelti

amžinam džiaugsmui. Piktavaliai po mirties nebeatgis, nebeprisikels ir bus

pasmerkti nebūčiai. Tokia nuostata vyravo maždaug iki XII amžiaus. Nuo XIII

amžiaus Kristus vaizduojamas sėdintis teisėjo soste, apsuptas apaštalų.

Sielų atranką į geras ir blogas vis labiau lemia Švenčiausios Mergelės ir

švento Jono užtarimas. Apie XVI amžių vaizduojamos freskose mirusių žmonių

sielos nešasi ant kaklo savo gyvenimo knygą, tarsi gerų ir blogų darbų

suvestinę, kuri užsibaigia ne mirties akimirką, o paskutinę žmonijos dieną

pasaulio pabaigoje. Taigi aiškiai atsisakoma tapatinti žmogaus baigtį su

fiziniu suirimu. Buvo tikima pomirtiniu gyvenimu, nebūtinai amžinu, tačiau

jis turėjo trukti nuo mirties iki pasaulio pabaigos.

Apie XV – XVI amžių bandoma panaikinti eschatologinį laiką tarp

mirties akimirkos ir pasaulio pabaigos. Mirusiųjų teismas ikonografijoje

šiais amžiais vaizduojamas kambaryje, šalia mirštančiojo lovos. Jis guli

apsuptas savo giminaičių, draugų ir atlieka jau minėtas apeigas. Tačiau

kažkas sutrikdo jų nuoširdumą. Susirinkusieji nieko nemato, reginys skirtas

tik mirštančiajam. Prie jo galvūgalio atsiranda Švenčiausioji Trejybė,

Mergelė Marija ir visa dangaus palyda, o taip pat Šėtonas ir baisių demonų

armija. Laikomasi naujos nuostatos, kad paskutinė gyvenimo valanda gali

lemti amžinąjį gyvenimą. Visa antgamtinių būtybių armija susirenka tik tam,

kad pamatytų, kaip mirštantysis įveiks išbandymą t. y. paskutinį Šėtono

gundymą neviltimi dėl savo gyvenime padarytų klaidų, arba aistringa meile

daiktams ir žmonėms, arba tuščia savo gerų darbų garbe. Jo elgesys šią

akimirką nutrins viso gyvenimo nuodėmes, jei nepasiduos pagundai, arba,

priešingai, nubrauks visus gerus darbus, jeigu jai neatsispirs.Tradicinis

mirties lovoje
susiejamas su asmeniniu kiekvieno žmogaus

gyvenimo teismu. Mirtis lovoje buvo rami apeiga, ji teikė iškilmingumo

neišvengiamam perėjimui iš šio pasaulio į aną ir naikino skirtumus tarp

individų. Tai sustiprino paties mirštančiojo vaidmenį mirties ceremonijoje.

Mirštantysis yra veiksmo centre, kaip ir kadaise jam vadovauja, be to, jį

kreipia pagal savo valią. Tai pasikeitė tik XVII – XVIII amžiuje.

Reformacijos veikiami, religinių veikalų autoriai pradėjo kovoti prieš

liaudies tikėjimą, esą nebūtina nertis iš kailio stengiantis gyventi dorai

visą gyvenimą, nes gera mirtis atpirks visas kaltes. Vis dėlto buvo

pripažįstama moralės svarba mirštančiojo elgesiui bei jo mirties

aplinkybėms.

XIV – XVI amžiuje mirties vaizdavimas mene bei literatūroje

tampa kiek įžūlokas. Mirtis rankraščiuose, liturginių apeigų bei maldų prie

mirštančiojo iliustracijose, sieninėje bažnyčių bei kapinių puošyboje

vaizduojama mumijos arba apirusio lavono pavidalu. Daug rečiau ji taip

vaizduojama antkapių mene, tik vienur kitur gulinčią figūrą pakeičia nuogo

lavono skulptūra. Vėliau, XVII amžiuje vaizduojamas jau nebe įrantis

lavonas, o skeletas arba kaulai. Šie elementai paplito labai plačiai,

įsiskverbė net į namų interjerą, atsirado ant židinių ir baldų. Tačiau jie

jau reiškė ką kitą nei sudūlėję palaikai. Istorikai čia įžvelgia mirties

baimę, “pilnakraujo gyvenimo” meilę ir krikščioniškos schemos sujaukimo

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1630 žodžiai iš 5426 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.