Mirtis
5 (100%) 1 vote

Mirtis

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………..3

I. BŪTIES ATVIRUMAS MIRČIAI: HEIDEGGERIS………………………………………………..5

II. MIRTIES BEPRASMYBĖ: SARTRE…………………………………………………………………..7

III. AR MIRTIS TURI PRASMĘ: CAMUS………………………………………………………………10

IV. AR VERTA GYVENTI: JAMES……………………………………………………………………… 14

V. AR MIRTIS – EGZISTENCIJOS PABAIGA: NAGEL……………………………………… 16

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………. 19

NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………………………………………… 20

ĮVADAS

Ar filosofija pajėgia mąstyti mirtį? Mirtis atsirado kartu su gyvenimu. Žmonės skirtingai suvokia mirties problemą. Vieni gyvena lyg jų neliestų, o kiti, apimti šios baimės, gyvena nuolat jausdami jų šešėlį. Mirtis – tradicinis filosofijos objektas. Filosofija sukuria diskursą, nukreiptą prieš mirtį. Dar Sokratas teigė, kad filosofuoti – tai mokytis mirti. Mirties prasmė – jos kaip gyvenimo pabaigos samprata, fenomeno “ribinė” situacija.

Vadinasi, gyvenimas yra mirtin – būtin, t.y. esminė kiekvieno žmogaus būties galimybė.

Mirtis gali būti tik “mano” ir niekieno kito. Aš negaliu numirti už kitą žmogų, nes mirtis – tai atskira kiekvieno žmogaus lemtis. Jos išvengti ar kažkam perduoti yra neįmanoma.

Heideggeris, J.P. Sartre’as, A. Camus, W. James’as – tai filosofai, kurių požiūrius į mirtį, mirties sąvoką bandysiu gvildenti savo darbe. Taip pat paminėsiu Niujorko universiteto filosofijos ir teisės profesoriaus T.Nagel’io nuomonę apie mirtį, pomirtinį gyvenimą , mirties baimės priežastis. Šį autorių pasirinkau todėl, kad jo dėstomos mintys knygelėje “Ką visa tai reiškia?”, skiriasi nuo kitų, mano pasirinktų filosofų, nuomonių. Nagel’is akcentuoja tai, kas paprastam žmogui būtų suprantama ir paskatintų susidomėti mirties problema. Skyrelis apie mirtį yra parašytas paprastais, lengvai suprantamais žodžiais, nėra jokių užslėptų minčių, alegorijų ir dviprasmybių. Ne veltui dar ši knygelė vadinama “Labai trumpas įvadas į filosofiją”.

Žymus vokiečių filosofas Heideggeris mirties problemą aptaria kur kas esmingiau ir giliau. Žmogaus egzistencija ir yra “gyvenimas mirčiai”. Žmogus turi įsisamoninti, kad visada gyvena mirties akivaizdoje. Mirtis – vienintelis įvykis, kuriame mes esame visiškai vieni ir vieniši.

J.P. Sartre’as – prancūzų filosofas ir rašytojas, kaip ir Heideggeris pradeda nuo Būties sąvokos. Bet analizuodamas baimę, filosofas pasuka kitu keliu nei Heideggeris. Tačiau nei Heideggeris, nei Sartre’as mirčiai tiesiogiai “neatstovauja”. Mirtis mus tiesiog skatina atidžiau pažvelgti į savo egistencijos prasmę.Kaip niekas kitas už mane negali mylėti,miegoti, kvėpuoti, taip niekas kitas negali už mane numirti

A.Camus – taip pat žinomas prancūzų filosofas – egzistencialistas. Pagrindinė šio filosofo veikalų tema – klausimai, kokia yra žmogaus egzistavimo prasmė ir ar vertas gyvenimas to, kad gyventum. Esminis Camus filosofijos principas – žmogaus gyvenimo absurdiškumas. Tačiau reikia gyventi susitaikant su beprasmybe, nors pats gyvenimas ir beprasmiškas. Camus absurdo žmogus ne nusilenkia beprasmybei, o prieš ją sukyla.

W. James’as – amerikiečių psichologas ir filosofas, labai įdomiai ir savitai nagrinėjantis gyvenimo prasmės klausimą. Ar verta gyventi? – aktualiausias filosofo klausimas. Čia išryškėja pesimistinės ir optimistinės nuotaikos, nuo kurių priklauso žmogaus požiūris į gyvenimą.

Reikia pripažinti, kad paprastai mes stengiamės slėptis nuo mirties, džiaugiamės, kol ji mūsų nepaliečia.Tačiau tik atvirumas mirčiai gali žmogų išlaisvinti iš “visų” tironijos ir grąžinti jį į jį patį.

I. BŪTIES ATVIRUMAS MIRČIAI: HEIDEGGERIS

Heideggeris svarsto mirties klausimą veikale Būtis ir laikas. Būtis, anot filosofo, gali suvokti savo visybiškumą ir prasmingumą, tik susidūrusi su savo nebuvimu – čia. Mes įgyjame mirties patirtį daugybėje savo egsistavimo akimirkų. Būtybės būties pabaiga yra tos pačios būtybės tam tikro objektyviškumo pradžia. Mūsų pirmasis, objektyvus požiūris į būties pabaigą, t.y. mirties fenomeną, ateina per kitų mirtį. Velionis apleidžia mūsų pasaulį, bet būties prasme gyvieji dar gali būti su juo. Heideggeris pateikia paprastą psichologinę tiesą, kad mirusieji gali būti artimesni mums, negu gyvieji. Individo mirtis labai dažnai būna persikeitimas į prisikėlimą kitų žmonių poreikiuose ir atmintyje. Heideggeris teigia, kad mirtis atsiskleidžia kaip praradimas, bet daugiau patiriamas liekančių gyventi. Mes negalime tiesiogiai patirti mirties, joje dalyvauti.

Heideggeris žmogiškąją būtį teigia esant savita ir ypatinga, tai ir mirtį jis laiko ne paprastu biologiniu faktu, o žmogiškosios egzistencijos visumos veiksniu.
Anot filosofo, vien tik žmogus yra mirtingas ta prasme, kad tik jam mirtis nėra paprastas gyvybės nutraukimas, o galutinė žmogiškosios būties galimybė, pamatinis egzistencijos fenomenas – t.y. tikrosios egzistencijos sąlyga. Heideggeris aprašo mirtį kaip tą tikrąją žmogaus galimybę, kuri išplėšia žmogų iš kasdienybės, sutelkdama į save patį. Filosofas mirtyje randa laisvės versmę, kuri nuplauna mūsų kasdienybės dulkes ir sutelkia mus į save pačius.

W.Kaufman teigimu, norint suprasti Heideggerio mirties sampratą, reikia išsiaiškinti dvi filosofo vartojamas sąvokas: Das Man ir Angst. Angst yra neautentiškas nerimas. Aptardamas nerimą, Heideggeris tvirtina, kad nerimas, versdamas žmogų jaustis vienišu, išplėšia jį iš kasdienio pasaulio, kuriame viešpatauja Das Man ir atskleidžia jam autentiškumą ir neautentiškumą kaip jo būties galimybes. Heideggeris teigia, kad visada mano fundamentalios čia-būties galimybės reiškiasi nerime kaip pačios savyje, netrukdomos jokių šiapus-pasaulinių būtybių, prie kurių čia-būtis pirmiausia ir daugiausia šliejasi. Angst yra autentiškumo, Das Man – atmetimo ženklas. Angst leidžia žmogui ištrūkti iš nuopolio į pasaulį. Angst yra žmogaus gyvenimo dalis, nuolat jį lydintis palydovas: “Baimė – egzistencijos esmė”.1 L.Anilionytės teigimu, norėdami išvengti baimės ar ją pamiršti, dauguma žmonių bėga slėptis į Das Man būklę.2 Baimę kaip rūpestį sukelia pats įmestumas į pasaulį: “Tai, ko baiminasi baimė, yra pati būtis

pasaulyje”3. Tačiau baimė neišsemia visos egzistencijos esmės, nes ši pabaigiama tik mirtyje: “Būtis mirčiai iš esmės yra baimė”4.

Mirties fakto objektyviškumas, t.y. žinojimas, kad mirsi, to laiko atėjimas, nepriklauso egzistencijai. Mano mirtis skiriasi ir nuo kito mirties. Neautentiškai egzistuodamas mąstau apie kitų mirtį. Mano paties būsima mirtis atrodo kaip kito mirtis. Tikrąjai egzistencijai mirtis yra pajautimas, kad mirtis yra visada su žmogumi, ir šia prasme žmogus nuolatos miršta.5 Žinodamas, kad mirs, žmogus yra atviras mirčiai, gyvena jos akivaizdoje. Anot Heideggerio, tik gyvendamas mirties akivaizdoje, mąstydamas apie mirtį, žmogus gali suvokti savo tikrosios egzistencijos prasmę: “Mirties akivaizdoje visi dalykai įgauna savo tikrąją vertę ir prasmę”.6 Anot Heideggerio, mirtis žmogui padeda suprasti save ir kitus, suvokti savo ir kitų laikiškumą, kartu leidžia atsisakyti ir Das Man būsenos, o kita vertus: ”Pačiam kažkam apsispręsti ir pasiryžti”.7 Mirties akivaizdoje žmogus tampa pačiu savimi, jis išsilaisvina iš ryšių su kitais, tampa visiškai laisvu.

Heideggeris teigia, kad mirtis yra neatimamas faktas, kiekvienas žmogus turi mirti pats: “Mirtis yra vienintelė egzistencinė galimybė, kurios iš kiekvieno asmens negali atimti joks pavergimas, joks pažadas, jokia Das Man galia”8. Tai yra pamatinė būties prasmės tiesa. Heideggeris cituoja viduramžių pamokslą, kuriame aiškinama: “Kai tik žmogus ateina į gyvenimą, jis jau pakankamai senas mirti .“9

Mirtis, anot Heideggerio yra gyvenimo fenomenas plačiausia prasme. Dėl to, kad mirtis yra realybė pasaulyje ir būties palydovė.

II. MIRTIES BEPRASMYBĖ: SARTRE

Sartre’as, remdamasis Heideggeriu, išplėtojo ateistinį egzistencializmą veikale Būtis ir Niekis. Sartre’as kaip ir Heideggeris pradeda nuo Būties sąvokos. Sartre’as analizuoja Būties santykį Niekio atžvilgiu. Sartre’ui Būtis – tai ne pats buvimas pasaulyje. Pavyzdžiui, reiškiniai pasaulyje yra, bet tai dar nėra Būtis. Kaip ir žmogus: jis gali gyventi, bet tai dar nėra Būtis sartriškąja prasme. Bandydamas paaiškinti Būties ir Niekio kategorijų sąsajas, Sartre’as išskiria būtį savyje ir būtį sau. Būtis savyje – tai toks mano ir pasaulio santykis, kai aš būties nesuvokiu – paprasčiausiai gyvenu daikto gyvenimą, ir tai visiškai nereiškia, kad ta būtis yra mano, kadangi Būtis lieka savyje. Sartre’ui Būti – reiškia atitrūkti nuo daiktiškojo pasaulio, nuo to, kas yra Niekas. Šį daiktinį pasaulį mums akivaizdžiai parodo kitų žmonių gyvenimas daiktinėmis reikšmėmis – tai ir yra Niekas. Niekas ir yra kiti žmonės, kurie, gyvendami daiktinį gyvenimą, atskleidžia mums mūsų padėties netikrumą. Niekas yra tai, kas skatina mane būti. Išeitų, kad Niekas yra tai, ką mes išgyvename kasdienybėje, bet ko neturėtų būti, kadangi kasdienybė neturėtų būti mūsų egzistencijos tikslas. Žmogus turi siekti savo tikrosios Būties. Būti – reiškia atsisakyti nuo to, kas yra Niekas, kas yra daiktinis pasaulis. Egzistavimui įrodyti Sartre’as vartoja būtį sau. Būtis sau atsiranda tada kai aš pradedu suvokti pasaulio vienybę su savimi. Tai yra sunkiai išreiškiama. Sartre’as net parašo kūrinį, pavadindamas jį Šleikštuliu.10 Romane išreiškia idėją apie svetimą žmogui būtį.

Pagrindiniais sielos išgyvenimais pagal Sartre’ą tampa susirūpinimas ir baimė, tačiau analizuodamas baimę, filosofas pasuka kitais keliais nei Heideggeris: “Pirmiausia – tai yra ne mirties baimė, Niekio, esančio už mūsų, baimė, tai Niekio, glūdinčio mumyse, baimė, mūsų laisvės baimė.”11 Sartre’as seka Heideggeriu, bet eina toliau už jį tvirtindamas, kad būtis sau, kadangi tai nėra objektas ar gamtos dalis,
gali būti aprašytas tiktai kaip ne-daiktas (not-a-thing) arba kaip Niekis (no-thing-ness). Tokiu būdu Sartre’as sąmonę laiko stoka arba negatyvumu, kuris visuomet siekia tapti būtimi arba prisipildyti, kad būtų kažkas. Sartre’as tai išreiškia sakiniu: “Egzistencija yra pirmesnė už esmę”. Kažko esmė nurodo, kas tai yra, o egzistencija – kad tai yra. Pasak Sartre’o, žmogus neturi esmės, jis tiesiog egzistuoja ir turi kurti savo paties esmę laisvai rinkdamasis. Neturėdamas daiktiškumo, egzistuojantis individas kuria savo paties esmę ir yra visiškai už ją

atsakingas. Trumpai tariant, “jei žmogus apsi-sprendžia (self-determined), taigi yra apspręstas niekio (no-thing), jis yra visiškai atsakinga už tai, kas jis yra”.12

Sartre’as mirties sampratą plėtoja tiesioginėje polemikoje su Heideggeriu. Heideggeris tvirtino, kad tik ėjimas link savo mirties gali atvesti prie autentiškos būties: “Mirimas yra kažkas, ko niekas negali padaryti kitam.”13. Niekas negali už mane nei mylėti, nei kvėpuoti, nei miegoti. Bet kuris mano patyrimas yra mano patyrimas, tai, ko niekas kitas negali padaryti man. Didžiąją savo gyvenimo dalį, anot Heideggerio, aš galiu pragyventi neautentiškai. Sartre’as teigia: ”Nėra jokios mano mirtį atitinkančios personalizuotos dorybės. Visiškai priešingai mirtis pasidaro mano, tik jei aš jau lokalizuoju savo subjektyvybės perspektyvoje”.14 Sartre’as kritikuoja heideggerišką būties – myriop sąvoką. Galime manyti, kad mirsime, bet niekada nesužinosime kada. Anot Sartre’o, mirties laikas yra svarbiausias kai keliame gyvenimo prasmės klausimą.15 Filosofas teigia: “Iš tikrųjų mes turime visas galimybes numirti iki savo paskirties realizavimo arba, kita vertus, ją pergyventi”16. Negalime tikėtis, kad mirties laikas mums bus pateiktas, gyvenimo pobūdį apsprendžia atsitiktinumas: “Mirties, kuri labiausiai primena melodijos pabaigą, laukti negalime”17. Mirtis susijusi su atsitiktinumu. Polemizuodamas su Heideggeriu, Sartre’as teigia: “Todėl šitas nuolatinis atsitiktinumo radimasis mano sumanymų viduje negali būti laikomas mano galimybe, bet priešingai – visų mano galimybių naikinimu, kuris pats nebegali būti mano galimybių dalimi”18.

Mirtis Sartre’ui yra visa ko sunaikinimas. Ji žmogui yra išorinis ir brutalus faktas. Mirtis atima iš gyvenimo bet kokią prasmę. Anot Sartre’o, gyvenimas yra nuolatinis angažavimasis ir kūryba, mirtis viską užbaigia. Gyvenimo prasmė, anot Sartre’o, – atsakomybė ir kūryba, bet mirties akivaizdoje visa tai pranyksta.19

Sartre’ui pasiruošimas mirčiai – beprasmiškas žodis. Heideggeris teigia tikrosios egzistencijos atvirumą mirčiai. Heideggeriui mirtis – galimybė, kurios atžvilgiu vienoks ar kitoks laikymasis (užsimiršimas ar atvirumas), lemia mano egzistencijos netikrumą ar tikrumą.

Heideggeris mirtyje rado laisvės versmę, kuri nuplauna mūsų kasdienybės dulkes ir sutelkia mus į save pačius. Sartre’ui mirtis – beprasmybės sinonimas: mirtis neteikia

gyvenimui prasmės, o priešingai – ją atima: “Mirtis niekada nesuteikia prasmės gyvenimui, o priešingai – iš principo atima iš gyvenimo bet kokią prasmę”20.

Anot Sartre’o, savižudybė nėra išeities taškas, kadangi jos prasmė priklauso nuo ateities: “Jei prašausiu, ar vėliau nenuspręsiu, kad mano savižudybė buvo bailumas? Ar reziltatas neparodys man, kad buvo galimi kiti sprendimai?.. Savižudybė yra absurdas, sąlygojantis mano gyvenimo panardinimą į absurdą”.21 Sartre’as atmeta Heideggerio mirties ir baigtinumo tapatinimą: “Žmogiškoji realybė liks baigtine, net jei būtų nemirtinga, nes ji padaro save baigtine, pasirinkdama žmogiškumą. Būti baigtiniu faktiškai reiškia pasirinkti save – tai reiškia pačiam suprasti, kas jis yra, kai pasirenka vieną galimybę ir atmeta kitas. Todėl pats laisvės aktas yra baigtinumo priėmimas ir kūrimas. Jei aš kuriu save, aš darau save baigtiniu, ir todėl mano gyvenimas yra unikalus.”22

Sartre’as, tvirtindamas, kad mirtis ne mažiau atsitiktinė žmogui kaip gimimas, polemizuoja su Heideggeriu. Heideggeriui žmogiškoji realybė – būtis myriop. Sartre’as primigtynai teigia, kad mirčiai nėra vietos būtyje – sau. Sartre’as rašo: “Mirtis niekada nėra tai, kas reikšminga gyvenime, priešingai, tai yra tai, kas iš principo atima bet kokią prasmę. Jei mes turime mirti, gyvenimas neturi prasmės, ir jo problema neturi jokio sprendimo ir todėl, kad pati prasmė tų problemų lieka neapibrėžta”.23

Polemikoje su Heideggeriu, darydamas išvadą, Sartre’as rašo: “Todėl mirtis jokiu būdu nėra ontologinė struktūra mano būties, kraštutiniu atveju, kiek ji yra sau; tai kitas mirtingas savo būtyje. Būtyje-sau nėra vietos mirčiai; ji negali nei jos laukti, nei jos realizuoti ”.21

Pagal Sartre’ą, mirtis yra kaip kažkas svetima Būčiai-sau. Anot V.N.Kuznecovo, ji visų pirma svetima pačiai būties-sau struktūrai. Antra – svetima žmogui, nes jo ontologinė charakteristika yra nuolatinis veržimąsis į ateitį, neigiantis mirtį. Ir trečia, mirtis yra svetima žmogui, kadangi jis nepripažįsta savo mirties fakto.24

AR MIRTIS – EGZISTAVIMO PABAIGA: NAGEL.T

O gal niekas neturi prasmės? Juk po poros šimtmečių visi būsime mirę. Nagel’is

( Niujorko universiteto
filosofijos ir teisės profesorius) gana plačiai ir išsamiai analizuoja mirties sampratą. Tačiau šiek tiek kitaip, nei anksčiau paminėti filosofai, jis bando atskleisti mirties supratimą.Visi žmonės miršta. Tačiau ne visi vienodai supranta kas yra mirtis: vieni mano, kad po mirties jų siela persikūnys ir jie vėl grįš į šį pasaulį; kiti mano, kad visiškai nustos egzistuoti.

Žmogus savo išnykimą gali įsivaizduoti tik iš išorės, kai mąsto apie asmens, kuriuo yra, kūną, kai iš jo pasitraukia visa gyvybė ir sąmonė.”Kai įsivaizduojate savo paties laiduotuves, įsivaizduojate ne savo dalyvavimo tose laiduotuvėse situaciją:įsivaizduojate, kaip tai atrodytų žvelgiant kitų akimis. Ž inoma, esate gyvas mąstydamas savo paties mirtį, tačiau tai nėra didesnis paradoksaS, nei tai, kad turite sąmonę įsivaizduodamas save netekusį sąmonės”44

Nagel’is gvildena ir pomirtinio gyvenimo klausimą, ko nei vienas iki šiol paminėtų ir nagrinėtų filosofų nedarė, nes jiems aktualiau buvo išsisaiškinti apskritai kas yra mirtis, ar verta jos bijoti ir išvis ar verta gyventi.

Visų pirma, pomirtinio gyvenimo klausimas yra susijęs su dvasios ir kūno santykio problema. “Jeigu dualizmo tezė teisinga ir kiekvienas asmuo yra dvasios ir kūno padarinys, galime suprasti gyvenimo po mirties galimybę.”45 Siela turi egzistuoti savarankiškai, t.y. nepriklausomai nuo kūno; tik taip, kūnui mirus, ji galės išlikti. Lygiai taip, kaip pomirtinis gyvenimas gali egzistuoti, taip jis gali ir neegzistuoti. Jis gali būti negalimas todėl, kad siela gali būti visiškai priklausoma nuo palaikymo, kurį gauna iš kūno. Kūnui mirus – mirs ir siela.

Kaip teigia Nagel’is, dvasinis gyvenimas po mirties reikalautų biologinio, fizinio gyvenimo atstatymo: kūno atgaivinimo. Jei kada nors, technologijų pagalba tai pavyktų padaryti, t.y. prikelti žmogų iš numirusiųjų, kas galėtų garantuoti, kad tai yra tas pats asmuo? “Tačiau net jeigu to paties aš atgaivinimas tame pačiame kūne taptų įmanomas,tai

nebūtų pomirtinis gyvenimas, kaip jį paprastai suprantame.”46 Pomirtinis gyvenimas – tai gyvenimas be mūsų senojo kūno. Sunku išspręsti klausimą, ar siela yra atskiriama nuo

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2726 žodžiai iš 5416 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.