Mirtis
5 (100%) 1 vote

Mirtis

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………..3

I. BŪTIES ATVIRUMAS MIRČIAI: HEIDEGGERIS………………………………………………..5

II. MIRTIES BEPRASMYBĖ: SARTRE…………………………………………………………………..7

III. AR MIRTIS TURI PRASMĘ: CAMUS………………………………………………………………10

IV. AR VERTA GYVENTI: JAMES……………………………………………………………………… 14

V. AR MIRTIS – EGZISTENCIJOS PABAIGA: NAGEL……………………………………… 16

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………. 19

NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………………………………………… 20

ĮVADAS

Ar filosofija pajėgia mąstyti mirtį? Mirtis atsirado kartu su gyvenimu. Žmonės skirtingai suvokia mirties problemą. Vieni gyvena lyg jų neliestų, o kiti, apimti šios baimės, gyvena nuolat jausdami jų šešėlį. Mirtis – tradicinis filosofijos objektas. Filosofija sukuria diskursą, nukreiptą prieš mirtį. Dar Sokratas teigė, kad filosofuoti – tai mokytis mirti. Mirties prasmė – jos kaip gyvenimo pabaigos samprata, fenomeno “ribinė” situacija.

Vadinasi, gyvenimas yra mirtin – būtin, t.y. esminė kiekvieno žmogaus būties galimybė.

Mirtis gali būti tik “mano” ir niekieno kito. Aš negaliu numirti už kitą žmogų, nes mirtis – tai atskira kiekvieno žmogaus lemtis. Jos išvengti ar kažkam perduoti yra neįmanoma.

Heideggeris, J.P. Sartre’as, A. Camus, W. James’as – tai filosofai, kurių požiūrius į mirtį, mirties sąvoką bandysiu gvildenti savo darbe. Taip pat paminėsiu Niujorko universiteto filosofijos ir teisės profesoriaus T.Nagel’io nuomonę apie mirtį, pomirtinį gyvenimą , mirties baimės priežastis. Šį autorių pasirinkau todėl, kad jo dėstomos mintys knygelėje “Ką visa tai reiškia?”, skiriasi nuo kitų, mano pasirinktų filosofų, nuomonių. Nagel’is akcentuoja tai, kas paprastam žmogui būtų suprantama ir paskatintų susidomėti mirties problema. Skyrelis apie mirtį yra parašytas paprastais, lengvai suprantamais žodžiais, nėra jokių užslėptų minčių, alegorijų ir dviprasmybių. Ne veltui dar ši knygelė vadinama “Labai trumpas įvadas į filosofiją”.

Žymus vokiečių filosofas Heideggeris mirties problemą aptaria kur kas esmingiau ir giliau. Žmogaus egzistencija ir yra “gyvenimas mirčiai”. Žmogus turi įsisamoninti, kad visada gyvena mirties akivaizdoje. Mirtis – vienintelis įvykis, kuriame mes esame visiškai vieni ir vieniši.

J.P. Sartre’as – prancūzų filosofas ir rašytojas, kaip ir Heideggeris pradeda nuo Būties sąvokos. Bet analizuodamas baimę, filosofas pasuka kitu keliu nei Heideggeris. Tačiau nei Heideggeris, nei Sartre’as mirčiai tiesiogiai “neatstovauja”. Mirtis mus tiesiog skatina atidžiau pažvelgti į savo egistencijos prasmę.Kaip niekas kitas už mane negali mylėti,miegoti, kvėpuoti, taip niekas kitas negali už mane numirti

A.Camus – taip pat žinomas prancūzų filosofas – egzistencialistas. Pagrindinė šio filosofo veikalų tema – klausimai, kokia yra žmogaus egzistavimo prasmė ir ar vertas gyvenimas to, kad gyventum. Esminis Camus filosofijos principas – žmogaus gyvenimo absurdiškumas. Tačiau reikia gyventi susitaikant su beprasmybe, nors pats gyvenimas ir beprasmiškas. Camus absurdo žmogus ne nusilenkia beprasmybei, o prieš ją sukyla.

W. James’as – amerikiečių psichologas ir filosofas, labai įdomiai ir savitai nagrinėjantis gyvenimo prasmės klausimą. Ar verta gyventi? – aktualiausias filosofo klausimas. Čia išryškėja pesimistinės ir optimistinės nuotaikos, nuo kurių priklauso žmogaus požiūris į gyvenimą.

Reikia pripažinti, kad paprastai mes stengiamės slėptis nuo mirties, džiaugiamės, kol ji mūsų nepaliečia.Tačiau tik atvirumas mirčiai gali žmogų išlaisvinti iš “visų” tironijos ir grąžinti jį į jį patį.

I. BŪTIES ATVIRUMAS MIRČIAI: HEIDEGGERIS

Heideggeris svarsto mirties klausimą veikale Būtis ir laikas. Būtis, anot filosofo, gali suvokti savo visybiškumą ir prasmingumą, tik susidūrusi su savo nebuvimu – čia. Mes įgyjame mirties patirtį daugybėje savo egsistavimo akimirkų. Būtybės būties pabaiga yra tos pačios būtybės tam tikro objektyviškumo pradžia. Mūsų pirmasis, objektyvus požiūris į būties pabaigą, t.y. mirties fenomeną, ateina per kitų mirtį. Velionis apleidžia mūsų pasaulį, bet būties prasme gyvieji dar gali būti su juo. Heideggeris pateikia paprastą psichologinę tiesą, kad mirusieji gali būti artimesni mums, negu gyvieji. Individo mirtis labai dažnai būna persikeitimas į prisikėlimą kitų žmonių poreikiuose ir atmintyje. Heideggeris teigia, kad mirtis atsiskleidžia kaip praradimas, bet daugiau patiriamas liekančių gyventi. Mes negalime tiesiogiai patirti mirties, joje dalyvauti.

Heideggeris žmogiškąją būtį teigia esant savita ir ypatinga, tai ir mirtį jis laiko ne paprastu biologiniu faktu, o žmogiškosios egzistencijos visumos veiksniu.
Anot filosofo, vien tik žmogus yra mirtingas ta prasme, kad tik jam mirtis nėra paprastas gyvybės nutraukimas, o galutinė žmogiškosios būties galimybė, pamatinis egzistencijos fenomenas – t.y. tikrosios egzistencijos sąlyga. Heideggeris aprašo mirtį kaip tą tikrąją žmogaus galimybę, kuri išplėšia žmogų iš kasdienybės, sutelkdama į save patį. Filosofas mirtyje randa laisvės versmę, kuri nuplauna mūsų kasdienybės dulkes ir sutelkia mus į save pačius.

W.Kaufman teigimu, norint suprasti Heideggerio mirties sampratą, reikia išsiaiškinti dvi filosofo vartojamas sąvokas: Das Man ir Angst. Angst yra neautentiškas nerimas. Aptardamas nerimą, Heideggeris tvirtina, kad nerimas, versdamas žmogų jaustis vienišu, išplėšia jį iš kasdienio pasaulio, kuriame viešpatauja Das Man ir atskleidžia jam autentiškumą ir neautentiškumą kaip jo būties galimybes. Heideggeris teigia, kad visada mano fundamentalios čia-būties galimybės reiškiasi nerime kaip pačios savyje, netrukdomos jokių šiapus-pasaulinių būtybių, prie kurių čia-būtis pirmiausia ir daugiausia šliejasi. Angst yra autentiškumo, Das Man – atmetimo ženklas. Angst leidžia žmogui ištrūkti iš nuopolio į pasaulį. Angst yra žmogaus gyvenimo dalis, nuolat jį lydintis palydovas: “Baimė – egzistencijos esmė”.1 L.Anilionytės teigimu, norėdami išvengti baimės ar ją pamiršti, dauguma žmonių bėga slėptis į Das Man būklę.2 Baimę kaip rūpestį sukelia pats įmestumas į pasaulį: “Tai, ko baiminasi baimė, yra pati būtis

pasaulyje”3. Tačiau baimė neišsemia visos egzistencijos esmės, nes ši pabaigiama tik mirtyje: “Būtis mirčiai iš esmės yra baimė”4.

Mirties fakto objektyviškumas, t.y. žinojimas, kad mirsi, to laiko atėjimas, nepriklauso egzistencijai. Mano mirtis skiriasi ir nuo kito mirties. Neautentiškai egzistuodamas mąstau apie kitų mirtį. Mano paties būsima mirtis atrodo kaip kito mirtis. Tikrąjai egzistencijai mirtis yra pajautimas, kad mirtis yra visada su žmogumi, ir šia prasme žmogus nuolatos miršta.5 Žinodamas, kad mirs, žmogus yra atviras mirčiai, gyvena jos akivaizdoje. Anot Heideggerio, tik gyvendamas mirties akivaizdoje, mąstydamas apie mirtį, žmogus gali suvokti savo tikrosios egzistencijos prasmę: “Mirties akivaizdoje visi dalykai įgauna savo tikrąją vertę ir prasmę”.6 Anot Heideggerio, mirtis žmogui padeda suprasti save ir kitus, suvokti savo ir kitų laikiškumą, kartu leidžia atsisakyti ir Das Man būsenos, o kita vertus: ”Pačiam kažkam apsispręsti ir pasiryžti”.7 Mirties akivaizdoje žmogus tampa pačiu savimi, jis išsilaisvina iš ryšių su kitais, tampa visiškai laisvu.

Heideggeris teigia, kad mirtis yra neatimamas faktas, kiekvienas žmogus turi mirti pats: “Mirtis yra vienintelė egzistencinė galimybė, kurios iš kiekvieno asmens negali atimti joks pavergimas, joks pažadas, jokia Das Man galia”8. Tai yra pamatinė būties prasmės tiesa. Heideggeris cituoja viduramžių pamokslą, kuriame aiškinama: “Kai tik žmogus ateina į gyvenimą, jis jau pakankamai senas mirti .“9

Mirtis, anot Heideggerio yra gyvenimo fenomenas plačiausia prasme. Dėl to, kad mirtis yra realybė pasaulyje ir būties palydovė.

II. MIRTIES BEPRASMYBĖ: SARTRE

Sartre’as, remdamasis Heideggeriu, išplėtojo ateistinį egzistencializmą veikale Būtis ir Niekis. Sartre’as kaip ir Heideggeris pradeda nuo Būties sąvokos. Sartre’as analizuoja Būties santykį Niekio atžvilgiu. Sartre’ui Būtis – tai ne pats buvimas pasaulyje. Pavyzdžiui, reiškiniai pasaulyje yra, bet tai dar nėra Būtis. Kaip ir žmogus: jis gali gyventi, bet tai dar nėra Būtis sartriškąja prasme. Bandydamas paaiškinti Būties ir Niekio kategorijų sąsajas, Sartre’as išskiria būtį savyje ir būtį sau. Būtis savyje – tai toks mano ir pasaulio santykis, kai aš būties nesuvokiu – paprasčiausiai gyvenu daikto gyvenimą, ir tai visiškai nereiškia, kad ta būtis yra mano, kadangi Būtis lieka savyje. Sartre’ui Būti – reiškia atitrūkti nuo daiktiškojo pasaulio, nuo to, kas yra Niekas. Šį daiktinį pasaulį mums akivaizdžiai parodo kitų žmonių gyvenimas daiktinėmis reikšmėmis – tai ir yra Niekas. Niekas ir yra kiti žmonės, kurie, gyvendami daiktinį gyvenimą, atskleidžia mums mūsų padėties netikrumą. Niekas yra tai, kas skatina mane būti. Išeitų, kad Niekas yra tai, ką mes išgyvename kasdienybėje, bet ko neturėtų būti, kadangi kasdienybė neturėtų būti mūsų egzistencijos tikslas. Žmogus turi siekti savo tikrosios Būties. Būti – reiškia atsisakyti nuo to, kas yra Niekas, kas yra daiktinis pasaulis. Egzistavimui įrodyti Sartre’as vartoja būtį sau. Būtis sau atsiranda tada kai aš pradedu suvokti pasaulio vienybę su savimi. Tai yra sunkiai išreiškiama. Sartre’as net parašo kūrinį, pavadindamas jį Šleikštuliu.10 Romane išreiškia idėją apie svetimą žmogui būtį.

Pagrindiniais sielos išgyvenimais pagal Sartre’ą tampa susirūpinimas ir baimė, tačiau analizuodamas baimę, filosofas pasuka kitais keliais nei Heideggeris: “Pirmiausia – tai yra ne mirties baimė, Niekio, esančio už mūsų, baimė, tai Niekio, glūdinčio mumyse, baimė, mūsų laisvės baimė.”11 Sartre’as seka Heideggeriu, bet eina toliau už jį tvirtindamas, kad būtis sau, kadangi tai nėra objektas ar gamtos dalis,
gali būti aprašytas tiktai kaip ne-daiktas (not-a-thing) arba kaip Niekis (no-thing-ness). Tokiu būdu Sartre’as sąmonę laiko stoka arba negatyvumu, kuris visuomet siekia tapti būtimi arba prisipildyti, kad būtų kažkas. Sartre’as tai išreiškia sakiniu: “Egzistencija yra pirmesnė už esmę”. Kažko esmė nurodo, kas tai yra, o egzistencija – kad tai yra. Pasak Sartre’o, žmogus neturi esmės, jis tiesiog egzistuoja ir turi kurti savo paties esmę laisvai rinkdamasis. Neturėdamas daiktiškumo, egzistuojantis individas kuria savo paties esmę ir yra visiškai už ją

atsakingas. Trumpai tariant, “jei žmogus apsi-sprendžia (self-determined), taigi yra apspręstas niekio (no-thing), jis yra visiškai atsakinga už tai, kas jis yra”.12

Sartre’as mirties sampratą plėtoja tiesioginėje polemikoje su Heideggeriu. Heideggeris tvirtino, kad tik ėjimas link savo mirties gali atvesti prie autentiškos būties: “Mirimas yra kažkas, ko niekas negali padaryti kitam.”13. Niekas negali už mane nei mylėti, nei kvėpuoti, nei miegoti. Bet kuris mano patyrimas yra mano patyrimas, tai, ko niekas kitas negali padaryti man. Didžiąją savo gyvenimo dalį, anot Heideggerio, aš galiu pragyventi neautentiškai. Sartre’as teigia: ”Nėra jokios mano mirtį atitinkančios personalizuotos dorybės. Visiškai priešingai mirtis pasidaro mano, tik jei aš jau lokalizuoju savo subjektyvybės perspektyvoje”.14 Sartre’as kritikuoja heideggerišką būties – myriop sąvoką. Galime manyti, kad mirsime, bet niekada nesužinosime kada. Anot Sartre’o, mirties laikas yra svarbiausias kai keliame gyvenimo prasmės klausimą.15 Filosofas teigia: “Iš tikrųjų mes turime visas galimybes numirti iki savo paskirties realizavimo arba, kita vertus, ją pergyventi”16. Negalime tikėtis, kad mirties laikas mums bus pateiktas, gyvenimo pobūdį apsprendžia atsitiktinumas: “Mirties, kuri labiausiai primena melodijos pabaigą, laukti negalime”17. Mirtis susijusi su atsitiktinumu. Polemizuodamas su Heideggeriu, Sartre’as teigia: “Todėl šitas nuolatinis atsitiktinumo radimasis mano sumanymų viduje negali būti laikomas mano galimybe, bet priešingai – visų mano galimybių naikinimu, kuris pats nebegali būti mano galimybių dalimi”18.

Mirtis Sartre’ui yra visa ko sunaikinimas. Ji žmogui yra išorinis ir brutalus faktas. Mirtis atima iš gyvenimo bet kokią prasmę. Anot Sartre’o, gyvenimas yra nuolatinis angažavimasis ir kūryba, mirtis viską užbaigia. Gyvenimo prasmė, anot Sartre’o, – atsakomybė ir kūryba, bet mirties akivaizdoje visa tai pranyksta.19

Sartre’ui pasiruošimas mirčiai – beprasmiškas žodis. Heideggeris teigia tikrosios egzistencijos atvirumą mirčiai. Heideggeriui mirtis – galimybė, kurios atžvilgiu vienoks ar kitoks laikymasis (užsimiršimas ar atvirumas), lemia mano egzistencijos netikrumą ar tikrumą.

Heideggeris mirtyje rado laisvės versmę, kuri nuplauna mūsų kasdienybės dulkes ir sutelkia mus į save pačius. Sartre’ui mirtis – beprasmybės sinonimas: mirtis neteikia

gyvenimui prasmės, o priešingai – ją atima: “Mirtis niekada nesuteikia prasmės gyvenimui, o priešingai – iš principo atima iš gyvenimo bet kokią prasmę”20.

Anot Sartre’o, savižudybė nėra išeities taškas, kadangi jos prasmė priklauso nuo ateities: “Jei prašausiu, ar vėliau nenuspręsiu, kad mano savižudybė buvo bailumas? Ar reziltatas neparodys man, kad buvo galimi kiti sprendimai?.. Savižudybė yra absurdas, sąlygojantis mano gyvenimo panardinimą į absurdą”.21 Sartre’as atmeta Heideggerio mirties ir baigtinumo tapatinimą: “Žmogiškoji realybė liks baigtine, net jei būtų nemirtinga, nes ji padaro save baigtine, pasirinkdama žmogiškumą. Būti baigtiniu faktiškai reiškia pasirinkti save – tai reiškia pačiam suprasti, kas jis yra, kai pasirenka vieną galimybę ir atmeta kitas. Todėl pats laisvės aktas yra baigtinumo priėmimas ir kūrimas. Jei aš kuriu save, aš darau save baigtiniu, ir todėl mano gyvenimas yra unikalus.”22

Sartre’as, tvirtindamas, kad mirtis ne mažiau atsitiktinė žmogui kaip gimimas, polemizuoja su Heideggeriu. Heideggeriui žmogiškoji realybė – būtis myriop. Sartre’as primigtynai teigia, kad mirčiai nėra vietos būtyje – sau. Sartre’as rašo: “Mirtis niekada nėra tai, kas reikšminga gyvenime, priešingai, tai yra tai, kas iš principo atima bet kokią prasmę. Jei mes turime mirti, gyvenimas neturi prasmės, ir jo problema neturi jokio sprendimo ir todėl, kad pati prasmė tų problemų lieka neapibrėžta”.23

Polemikoje su Heideggeriu, darydamas išvadą, Sartre’as rašo: “Todėl mirtis jokiu būdu nėra ontologinė struktūra mano būties, kraštutiniu atveju, kiek ji yra sau; tai kitas mirtingas savo būtyje. Būtyje-sau nėra vietos mirčiai; ji negali nei jos laukti, nei jos realizuoti ”.21

Pagal Sartre’ą, mirtis yra kaip kažkas svetima Būčiai-sau. Anot V.N.Kuznecovo, ji visų pirma svetima pačiai būties-sau struktūrai. Antra – svetima žmogui, nes jo ontologinė charakteristika yra nuolatinis veržimąsis į ateitį, neigiantis mirtį. Ir trečia, mirtis yra svetima žmogui, kadangi jis nepripažįsta savo mirties fakto.24

AR MIRTIS – EGZISTAVIMO PABAIGA: NAGEL.T

O gal niekas neturi prasmės? Juk po poros šimtmečių visi būsime mirę. Nagel’is

( Niujorko universiteto
filosofijos ir teisės profesorius) gana plačiai ir išsamiai analizuoja mirties sampratą. Tačiau šiek tiek kitaip, nei anksčiau paminėti filosofai, jis bando atskleisti mirties supratimą.Visi žmonės miršta. Tačiau ne visi vienodai supranta kas yra mirtis: vieni mano, kad po mirties jų siela persikūnys ir jie vėl grįš į šį pasaulį; kiti mano, kad visiškai nustos egzistuoti.

Žmogus savo išnykimą gali įsivaizduoti tik iš išorės, kai mąsto apie asmens, kuriuo yra, kūną, kai iš jo pasitraukia visa gyvybė ir sąmonė.”Kai įsivaizduojate savo paties laiduotuves, įsivaizduojate ne savo dalyvavimo tose laiduotuvėse situaciją:įsivaizduojate, kaip tai atrodytų žvelgiant kitų akimis. Ž inoma, esate gyvas mąstydamas savo paties mirtį, tačiau tai nėra didesnis paradoksaS, nei tai, kad turite sąmonę įsivaizduodamas save netekusį sąmonės”44

Nagel’is gvildena ir pomirtinio gyvenimo klausimą, ko nei vienas iki šiol paminėtų ir nagrinėtų filosofų nedarė, nes jiems aktualiau buvo išsisaiškinti apskritai kas yra mirtis, ar verta jos bijoti ir išvis ar verta gyventi.

Visų pirma, pomirtinio gyvenimo klausimas yra susijęs su dvasios ir kūno santykio problema. “Jeigu dualizmo tezė teisinga ir kiekvienas asmuo yra dvasios ir kūno padarinys, galime suprasti gyvenimo po mirties galimybę.”45 Siela turi egzistuoti savarankiškai, t.y. nepriklausomai nuo kūno; tik taip, kūnui mirus, ji galės išlikti. Lygiai taip, kaip pomirtinis gyvenimas gali egzistuoti, taip jis gali ir neegzistuoti. Jis gali būti negalimas todėl, kad siela gali būti visiškai priklausoma nuo palaikymo, kurį gauna iš kūno. Kūnui mirus – mirs ir siela.

Kaip teigia Nagel’is, dvasinis gyvenimas po mirties reikalautų biologinio, fizinio gyvenimo atstatymo: kūno atgaivinimo. Jei kada nors, technologijų pagalba tai pavyktų padaryti, t.y. prikelti žmogų iš numirusiųjų, kas galėtų garantuoti, kad tai yra tas pats asmuo? “Tačiau net jeigu to paties aš atgaivinimas tame pačiame kūne taptų įmanomas,tai

nebūtų pomirtinis gyvenimas, kaip jį paprastai suprantame.”46 Pomirtinis gyvenimas – tai gyvenimas be mūsų senojo kūno. Sunku išspręsti klausimą, ar siela yra atskiriama nuo

kūno. Aišku tik tai, kad iki mirties mes gyvename sąmoningai, t.y. priklausomai nuo to, kas vyksta mūsų galvose, mūsų nervų sistemoje. Jei vadovaujamės tik empiriniais

duomenimis, tai neturime jokio pagrindo manyti, kad pomirtinis gyvenimas egzistuoja. Tčiau jei mus yra paveikusios religinės doktrinos ar spiritualistinio bendravimo su mirusiaisiais idėjos, galime tikėti pomirtiniu gyvenimu. Dažniausiai žmonės šiuo klausimu laikosi neutralios pozicijos.

Nagel’is iškelia dar vieną problemą: kokius jausmus mes patiriame mirties atžvilgiu?

Kas yra mirtis? Gėris, blogis ar kas nors neutralu? Ar žmonės mirties turėtų bijoti, ar būti jai abejingiems, ar žvelgti į ją su liūdesiu ar palengvėjimu? Tai priklauso tik nuo paties žmogaus, nuo to, kaip jis supranta kas yra mirtis. Jei žmogus tiki pomirtiniu gyvenimu, jį gali kankinti vienas vienintelis klausimas, kur po mirties pateks jo siela, t.y. mirties perspektyva atrodys džiugi arba niūri.

”…sunkiausias ir filosofiškai įdomiausias klausimas yra tai, kaip turėtume jaustis, jeigu mirtis yra mūsų baigtis. Ar baisu liautis egzistavus?”47 Vieni žmonės mano, kad neegzistavimas numirėliui yra buvimas niekuo. Kiti galvoja, kad mirtis – tai pati didžiausia blogybė kokia tik gali atsitikti žmogui, nes žmogus netenka galimybės gyventi taip, kaip gyventų būdamas gyvas. Yra dar viena nuomonė, kurios besilaikantys teigia, kad mirtis, jei neužklumpa per anksti, yra palaima. Jie mano, kad gyventi amžinai paprasčiausiai būtų nuobodu.

Visgi dažniausiai yra taip, kad žmonės, galvodami apie mirtį, supranta, kad su mirtimi baigsis gyvenimo malonumai, geri ir mėgstami dalykai, – tai suteikia pretekstą apgailestavimui. Žmogus sunkiai ir nenoriai turi pripažinti, kad pasaulis ir toliau judės po jo mirties.

“Visi ramiai pripažįstame faktą, jog buvo laikas, prieš mūsų gimimą, kai neegzistavome – tad kodėl mums turi kelti tokį susirūpinimą neegzistavimo po mirties perspektyva?<…> Neegzistavimas ateityje – kitaip nei neegzistavimas praeityje – baugina, bent jau daugumą mūsų.”48 Kaip matome, čia išryškėja mirties baimė, o prisimenant Sartre’ą, pagrindiniais sielos išgyvenimas tampa susirūpinimas ir baimė, bet ne mirties baimė, o Niekio, kuris yra už mūsų, baimė, mūsų laisvės baimė.



Pasak Nagel’io, mirties baimė yra labai paradoksali. Jei numirdamas žmogus užbaigia savo egzistavimą, jam baigiasi bet kokie rūpesčiai ar perspektyvos, tai ko dar reikia bijoti? Juk viskas baigėsi. Mus kaip tik turėtų gąsdinti tai, jei po mirties išliktume, patirdami nežinia kokią transformaciją. Tačiau daugelis žmonių mano, kad mirtis – tai pati didžiausia blogybė, kokia tik gali nutikti.

Žmonės turėtų gyventi taip, kad mirtis nekeltų baimės jausmo, o būtų suvokiama kaip neišvengiamybė ir būtų savaime suprantama.

IŠVADOS

1. Heideggeriui mirtis nėra žmogui svetimas faktas, o pati vidinė jo galimybė. Jis teigia tikrosios egzistencijos atvirumą mirčiai. Mirtis nėra paprastas gyvybės nutraukimas, o
žmogiškosios būties galimybė, pamatinis egzistencijos fenomenas.

2. Camus perima Heideggerio mirties, kaip galutinės žmogiškos galimybės, kaip pamatinio žmogaus egzistencijos visumos veiksnio sampratą. Mirtis prasmės neturi, nes po jos laukia nebūtis ir visiškas sunykimas. Camus atsisako ieškoti prasmės nebūties akivaizdoje.

3. Sartre’as teigia, kad mirtis nėra reikšminga gyvenime. Ji atima bet kokią prasmę. Mirtis – tik brutalus faktas.

4. James’as mano, kad žmogus neturi galvoti apie savanorišką pasitraukimą

iš gyvenimo. Mintys apie mirtį, savižudybę, neturi užgožti galimybės džiaugtis vien tuo, kad tu gyveni.

5. Nagel’is šiek tiek paprasčiau analizuoja mirties sampratą. Pomirtinis

gyvenimas įmanomas, jei dualizmas išreiškia tiesą. Žmonės mirties bijo ne todėl,

kad galbūt po jos išliks, t.y. transformuosis į ką nors, bet todėl, kad jiems mirtis –

tai gyvenimo baigtis.

LITERATŪRA

1.Anilionytė L. Egzistencializmo etika. – Vilnius, 1999.

2.Camus A. Pirmasis žmogus. – Vilnius, 1996.

3.Camus A. Sizifo mitas. – Vilnius, 1997.

4.Camus A. Rinktiniai esė. – Vilnius, 1993.

5.Camus A. Užrašų knygelės I,II. – Vilnius, 1993, 1997.

6.Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis (sud.A.Šliogeris). – Vilnius, 1981.

7.Filosofinės etikos chrestomatija XI-XII klasei (sud. J.Baranova). – Vilnius, 1998.

8.Heideggeris M. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992

9.Kamiu A. Svetimas. Krytis. – Vilnius, 1991.

10.Kamiu A. Kaligula // XXa. prancūzų dramos. – Vilnius, 1988.

11.Kamiu A. Maras. – Vilnius, 1968.

12.Kaufman W. Egzistencializmas ir mirtis // Kultūros prigimtis. – Vilnius, 1993.

13.Nagel T. Ką visa tai reiškia? – Vilnius, 2001

14.Nuo Kierkegoro iki Kamiu. – Vilnius, 1997.

15.Paulauskaitė V. Žmogaus egzistencijos problema A.Camus dramoje Kaligula // Gimtasis žodis. – 1990, Nr.2.

16.Sartre J.-P. Nausea. – New York, 1938.

17.Sartre J-P. Žodžiai. – Vilnius, 2000.

18.Steiner G. Heideggeris. – Vilnius, 1995.

19.Джеймс.В. Воля к вере и другие опыти популярной философии. – Москва,

1996

20.Филипов Л.И. Философская антропология Жан-Поля Сатрa. – Москва,

1997

21.Кузнецов В.Н. Жан-Поль Сатр и экзистенциалзм. – Москва, 1969.

22. Сартр Ж.П. Бытые и ничто. – Москва: Республика, 2000.

III. AR MIRTIS TURI PRASMĘ: CAMUS.

Heideggeriškąją mirties, kaip vienintelės egzistencinės galimybės, kurios niekas negali iš mūsų atimti, supratimą perėmė ir Camus. Jo romano Svetimas herojus Merso, nuteistas mirti sako : “Esu tikras savimi (..), tikras tuo, kad gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis, taip, aš teturiu vien tai.”25 Ar mirtis turi prasmę? Kas laukia nebūtis ar amžinybė? Camus atsako, kad mirtis prasmės neturi, nes po jos laukia nebūtis ir visiškas sunykimas. Heideggeris į šį klausimą neatsako, jis čia sustoja: savo filosofijoje nekeldamas amžinybės klausimo – anot jo, tai jau teologija. Heideggeris neatlieka transcendencijos judesio į “anapus”. Heideggeris teigia, kad Dasein nuolat turėdama prieš akis totalią mirties galimybę, visada yra baimėje. Būtis – myriop iš esmės yra baimė, tačiau tos baimės pavertimas bijojimu ar tauriu abejingumu, ką siūlo Camus savo absurdo žmogui, gyvenimą, pasak Heideggerio, daro svetimą. Angst atskleidžia Dasein pilnatvės galimybę, išsivaduojant iš iliuzijų. Camus nuomone, išsivaduoti iš iliuzijų padeda absurdo ir beprasmybės suvokimas.

Camus teigia, kad gyvenimas beprasmiškas, bet reikia gyventi susitaikant su beprasmybe. Mintis apie absurdą ateina žmogui į galvą, kai jis iš mirties perspektyvos žvelgia į savo gyvenimą. Camus kelia klausimą: Ar verta gyventi? Filosofas įžvelgia žmogaus didingumą – savižudybės atsisakymą absurdo akivaizdoje. Žmogus žino, jog gyvenimas beprasmiškas, beprasmiška ir mirtis, bet pasirenka gyventi.

Anot Camus, įsisąmoninimas, kad gyvenimas absurdas, negali būti pabaiga, tai tik pradžia. Todėl Camus absurdo žmogus ne nusilenkia beprasmybei, o prieš ją sukyla. Camus savo esė Sizifo mitas kalba apie “vienintelę žmogaus orumo apraišką: nenumaldomą maištą prieš savo dalią, atkaklumą siekiuose, kurie iš anksto laikomi bergždžiais”26. Tačiau, kita vertus, Camus čia taip pat išsako absurdo nenugalimumą, nepaisant maišto prieš jį. Kūryba esanti metafizinio nerimo genamo individo protestas prieš beprasmišką padėtį pasaulyje, bet mirtis nutildo šį protestą: “Jeigu kas ir užbaigia kūrybą, tai toli gražu ne pergalingas ir apgaulingas apakinto menininko šūkis “Aš viską pasakiau”, o kūrėjo mirtis, nutraukianti jo patirtį ir užverčianti knygą, kur jis sudėjo savo

talentą”27. Nors trokštame pergalės,tačiau esama tik vienos pergalės – amžinosios, tos, kurios aš niekada nepasieksiu, teigia Camus.28 Pasak Camus, žmogui skirtas amžinas

pralaimėjimas mirčiai, ir todėl visi žmgaus mitai lieka tokie, “kuriems gelmę suteikia tik žmogaus skausmas, toks pat neišsemiamas, kaip ir ji”29.Taip Camus neduoda galutinio
“recepto” savo absurdo žmogui, o tik teigia jo maišto didybę bei stoišką abejingumą mirties ir beprasmybės akivaizdoje, atmesdamas visas amžinybės ir žmogaus pergalės prieš mirtį iliuzijas.

Camus nuomone, mirtis suteikia gyvenimui formą, ji paverčia jį likimu. Pasaulis be mirties pavirstų pasauliu, nežinančiu, kas yra baigtinumas. Tačiau, anot filosofo, laimei, mirtis yra, ir absurdo žmogus privalo išsilaivinti iš mirties baimės bei mokėti žvelgti mirčiai į akis be kartėlio, atsiverian “švelniam pasaulio abejingumui”30

Atvirumas mirčiai reiškia gyvenimą mirties akivaizdoje. Suvokdamas mirtį, kaip galutinę galimybę, žmogus atsigręžia į save ir praregi, kad kasdienio gyvenimo apraiškos tuščios tol, kol žmogus neužpildo savęs paties. Mirtis, suvokta kaip galutinė žmogaus egzistencijos galimybė, virsta gyvenimo prasmės pagrindu, suvokiant mirtį kaip beprasmybę, ji nebetenka išskirtinės reikšmės. Gyvenimo prasmė apsiriboja tik laimėjimais šiame pasaulyje.

Jau pirmuosiuose Camus filosofiniuose ese, iškyla nerimas dėl žemiškojo laikinumo, dėl pernelyg trumpo laiko duoto esaties įtvirtinimui. Ši tema ypač ryški Camus dramoje Kaligula. Kaligulos nuoplis įvyksta staiga, netekus mylimos sesers, to priežastis – akistata su mirtimi. Kaligula suvokia staiga, kad “žmonės miršta, ir jie nėra laimingi”31, jie verkia, nes viskas yra ne taip, kaip turėtų būti”32.

Mirtį, pasak Camus, galima sutikti tik su panieka, kuria sutinkame nepasipriešinamą neteisybę: “Galas, laukiamas, bet niekados negeidžiamas, nusipelno paniekos”33. Žmogaus panieka mirčiai – tai stoiškas abejingumas jai, ypač vaizdžiai išreikštas keistuolio mirtininko Merso paveikslu romane Svetimas. Mirtį Merso pasitinka su tuo pačiu šaltumu, kuriuo kentė gyvenimą. Šio veikėjo paveikslu Camus kalba apie

žmogų, kuris negalvodamas apie herojizmą, eina mirti vardan tiesos. Šio romano eigoje skaitytojas mato ramų, šaltakraujišką, lyg stebėtojo poziciją pasirinkusį herojų.

Individo metafizinį nerimą Camus kūryboje kelia viena vertus mirties beprasmybės suvokimas, o kita vertus – amžinybės ilgesys. Skirtingai nuo Sartre’o, kuris mirties beprasmiškumą priima abejingai, Camus filosofijoje žmogus tai sutinka su protestu. Camus kūryba persunkta nuostata mirtį sutikti išdidžiai, bet be iliuzijų ir būtent be pamatinės iliuzijos – amžinybės vilties. Savo santykį su mirtimi ir amžinybe, Camus išreiškia veikalui “Sizifo mitas” motto pasirinktais Pindaro žodžiais: “Mano siela, nebetroški nemirtingo gyvenimo, o išsemki galimybių šaltinį. Žmogaus situacija pasaulyje, anot Camus – absurdiška, o “absurdo žmogus” – tai tas, “Kuris neneigdamas amžinybės nieko nedaro jos labui”34. Tokiam Camus žmogui amžinybės ilgesys nėra svetimas, bet jis žino savo laikinumą ir todėl verčiau renkasi “drąsą ir protą”, negu nemirtingumo iliuziją. Derinti gyvenimą pasaulyje su tikėjimu į amžinybę, Camus absurdo žmogui atrodo niekingas kompromisas, kurį jis atmeta tardamas: visa arba nieko. Niekingas kompromisas dėl to, kad jis remiasi, Camus manymu, iliuziniu tikėjimu. “Rinkdamasis istoriją ar amžinybę, pasirinkau istoriją, nes mėgstu tikrus dalykus”, – rašo Camus.35 “Rinkdamasis laiką, Camus individas laimi dievišką galimybių laisvę, “kurią patiria nuteistas myriop”, kurio esama būtis – tai “neįtikėtinas abejingumas viskam, išskyrus tyrą gyvenimo liepsną”36.

Pasak Camus, žmogų didį padaro būtent tai, kad jis žino mirsiant, tačiau ryžtasi gyventi, regi galimybę nusižudyti, bet atsisako šios beprasmybei nusilenkiančios išeities. Žmogus yra didis, nes jis pakelia gyvenimo ir mirties beprasmybę. Būtent kaip žmogiškosios didybės simbolį Camus interpretuoja Sizifo mitą.

Mirties problemiškumas, aštriausiai provokuoja žmogų kelti būties klausimą.

Camus absurdo žmogui, suvokiančiam nemirtingumą tik kaip tuščią iliuziją, skirtas amžinas pralaimėjimas mirčiai: mirtis nutildo ir protestą, su kuriuo toks žmogus sutinka nebūtį. Protestas prieš mirtį, kurį Camus individas dažniausiai išreiškia kūryba.

Camus sako, kad mirtis suteikia formą gyvenimui, ji paverčia jį likimu: “Kuo gi taptų pasaulis be mirties – išnykstančių ir atgimstančių formų seka, nerimastingu bėgimu, pasauliu nežinančiu kas yra baigtinumas”37. Anot filosofo, laimei mirtis yra, o absurdo

žmogaus uždavinys – išsilaisvinti iš mirties baimės ir mokėti numirti žvelgiant mirčiai į akis be kartėlio. Absurdo žmogui mąstymas suteikia galimybę ne tik suvokti savo ribas, bet ir suprasti, kad pasibaigus spektakliui uždanga nusileidžia ir aktorius nulipa nuo scenos, jis išsisėmęs ir žinojimas, kad viskas baigėsi nekelia jam nei baimės, nei drebėjimo. Absurdo žmogus Camus filosofijoje – “paprastai išdidus stovintis prieš savo baigtinumą”38.

IV. AR VERTA GYVENTI: JAMES.W

“Yra tik viena rimta filosofinė problema – savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, – reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą.”39

Camus iškelia tokį klausimą todėl, kad tik jis gali pažadinti sąmonę. Jeigu mes pasirenkam gyvenimą, duodam iššūkį absurdui. Mes, pasirinkę gyventi, tarsi kovojam su absurdu. Stiprybės šaltinis – žinojimas, kad
atsiremti. Žmogus yra visiškai vienas ir pasitikėti gali tik savo jėgomis. Gyvenimo prasmę sukelia nepasidavimas ir iššūkis.

James’as žmogaus vieno nepalieka. Jis palieka žmogui teisę tikėti. Mes niekad ir niekaip negalime žinoti ar verta gyventi. Į tai atsakyti beveik neįmanoma. Kas tuomet belieka? Žmogus “pereina” į tikėjimą. Mes turime tikėti, kad galima gyventi prasmingai. Visada yra galimybė dar palaukti dvidešimt keturias valandas, kad galėtumei pažiūrėti ką rašo rytiniai laikraščiai ar išvysti pro langą saulę.

Iškilus klausimui: ar verta gyventi, išryškėja pesimistinės ir optimistinės nuotaikos. Nemažai žmonių šį klausimą sprendžia su būtent jiems būdingu optimizmu, kurio dėka jie nesugeba tikėti, kad egzistuoja realus blogis. James’as pateikia pavyzdį, kuris atspindi filosofo Ž.Ž. Russo gyvenimo džiaugsmą: “Kaip papasakoti apie tai, kas nebuvo nei pasakyta, nei padaryta, ko nebuvo net mintyse; apie tai, kad aš tik jaučiau malonumą, be to, mano laimės objektas buvo pats laimės jausmas. Aš kėliausi su saule ir buvau laimingas, aš ėjau pasivaikščioti ir buvau laimingas, aš mačiau motiną ir buvau laimingas,<…> laimė sekė mano pėdomis; negalima nustatyti kur ji slypėjo: ji buvo mano viduje ir negalėjo manęs palikti nei minutėlei.”40

Jei pas visus žmones vyrautų tokia nuotaika ir jei toks temperamentas būtų visuotinas, tai niekam net nekiltų noras mąstyti apie savižudybę, apie gyvenimo beprasmybę, o tiksliau apie tai, ar verta gyventi. Tuomet nie vienas filosofas nebandytų įrodinėti, kad gyventi verta. Paprasčiausiai tai būtų suprantama ir pati problema dingtų ne todėl, kad būtų atrastas atsakyamas, o todėl, jog neiškiltų pats klausimas. Deja, mes nesam visagaliai ir to padaryti negalime. Norim mes to ar nenorim, vistiek yra žmonių, kuriems svetimas optimizmas.

“Neverta gyventi”- skamba ir skamba savižudžių lūpose. Visi tai girdime. Mes neturime to “praleisti pro ausis”, juk paprasčiausia proto tiesa ar net garbės jausmas neleidžia mums apie tuos žmones negalvoti ir juos užmiršti.Tačiau iškyla klausimas, kaip

jiems padėti, kaip juos įtikinti, kad visgi verta gyventi. Tai padaryti ypač sunku, kai taip mano tau artimas žmogus:”Kokių argumentųpagalba įtikinti artimą žmogų vėl imtis gyvenimo naštos?”41

Tikintieji pasakytų: tu neturi to daryti. Tik Dievas yra gyvenimo ir mirties valdovas ir tik jis turi teisę “atimti” iš žmogaus gyvybę. Bet negi mes galime tik tai ir tepasakyti? Mes turime kiek beįmanydami stengtis savižudžiui parodyti,leisti pajusti, jog, nežiūrint į įvairius gyvenimo sunkumus, į nelaimes, reikia vertinti jau vien tai, kad gyveni. Tokiam žmogui reikia kažkaip “įžiebti” optimizmo “ugnelę”.

Pasak James’o, tas per daug didelis žmonių gilinimasis į “sausas teorijas” bei aktyvaus gyvenimo, aktyvios veiklos trūkumas ir priveda žmogų prie bedugnės krašto, kurios dugne guli pesimizmas ir niūrus žvilgsnis į gyvenimą, “gimdantis” mintis apie savižudybę.

Reikia suvokti, jog mes gyvename tokiame pasaulyje, kuriame meilė ir neapykanta, grožis ir bjaurumas, gyvybė ir mirtis egzistuoja vienas šalia kito. Lygiai taip pat galime manyti, kad šalia geradario Dievo yra ir kita didelė jėga, kuri nieko nemyli, o tik beviltiškai veda mus link pražūties. Pastoviai apie tai mąstydamas, žmogus gali pasinerti į melancholiją, t.y. jį vis labiau gali apimti pesimistinė nuotaika.

James’as neatmeta galimybės, kad ir pesimistinės nuotaikos sielose galima pažadinti gilesnius jausmus gyvenimui. Filosofas pastebi, kad kančios, vargai ir nelaimės iš esmės nenumalšina meilės gyvenimui; atvirkščiai, netgi suteikia jai tam tikros įtampos.

“Visa mūsų žmonijos istorija – ilgas pokalbis, kuris veda link to, jog kova su nelaimėmis pagimdo džiugią nuotaiką.”42 Gyventi verta, nežiūrint į tai, ką duoda gyvenimas. Žmogiškas smalsumas, kovos aistra ir garbės jausmas gali daryti mūsų gyvenimą vis labiau “šviesesnį” ir patrauklesnį, o pakenčiamą tiems, kurie į viską žiūri labai niūriai.

James’as teigia: ”Nebijokite gyvenimo – tikėkite, kad gyvenimas vertas to, kad gyventume ir dėka mūsų tikėjimo iš tikrųjų visa tai bus būtent taip.”43

James’o pozicija klausimu ,ar verta gyventi, yra ganėtinai aiški: Gyventi verta Gyvenimu reikia tikėti