Pažinimo problema filosofijoje
Tikslas:
Apibūdinti pažinimo problemą filosofijoje.
Uždaviniai:
➢ Paaiškinti kodėl filosofijoje ir apskritai gyvenime svarbus pažinimo
klausimas
➢ Pagrįsti pagrindines pažinimo teorijas
➢ Įvardyti žmogiškasias pažinimo galias
➢ Apibūdinti pažinimo problemą istorijos raidoje
➢ Nustatyti tiesos santykinumo, absoliutumo ir objektyvumo
priklausomybę
➢ Charakterizuoti klasikines ir neklasikinės tiesos teorijas
Literatūra
Anzenbacher A. Filosofijos įvadas.// Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992., p
134-164
Jasmontas A. Pažinimo filosofijos metmenys .// Vilnius: Versus Aureus, 2003
Dapkus R.Filosofija.// Kaunas: Technologija, 2000., 70-80
Nekrašas E. Filosofijos įvadas.// Vilnius., p 76-93, 126-147
Hartmann N. Filosofijos įvadas // Vilnius: pradai, 2001
Marija Furst. Filosofija.// Vilnius, 1995.
Filosofijos chrestomatija. KTU, Kaunas, 1997.
Žodynėlis
Apriorizinas – filosofinė pažiūra, skelbianti, kad pažinimas
nepriklauso nuo patyrimo, kad žmogaus prote
jau iki patyrimo egzistuoja tam tikros
pažinimo formos.
Dedukcija – išvadų gavimas iš prielaidų pagal logikos dėsnius ir
taisykles.
Empirizmas – filosofinė srovė kuri patyrimą laiko pažinimo pagrindu.
Gnoseologija – pažinimo teorija.
Indukcija – loginis samprotavimas, kuriame nuo atskirų faktų, žinių
einama prie apibendrinimų.
Iracionalizmas – filosofijos kryptys, neigiančios proto svarbą pažinimui,
o pažinimo pagrindu laikančios valią,
intuiciją, apreiškimą, vaizduotę, pasąmonę.
Juslė – jutimo organas, jutimo galia.
Kognityvus – pažinus.
Koherentiškumas – sąryšis, susijęs tam tikrais ryšiais.
Konvencionalizmas – filosofijos ir mokslo metodologijos kryptis,
teigianti, kad mokslo sąvokos, dėsniai,
teorijos yra laisvi mokslininkų susitarimai,
pasirinkti patogumo, tikslingumo ir kitais
sumetimais.
Racionalizmas – filosofijos srovė, kuri protą laiko pažinimo pagrindu,
teigia, kad jis yra savarankiškas, galintis
pažinti tikrovę nepriklausomai nuo patyrimo.
Sensualizmas – filosofinė pažiūra, visą pažinimą kildinanti iš
jutiminio patyrimo.
Kas yra pažinimas?
Pažinimas yra visuomeninis – istorinis ir individualus žinių apie
tikrove gavimo procesas ir jo rezultatas. Žmonių pažintinę veiklą sudaro
įvairūs pažintiniai aktai (stebėjimai, bandymai, eksperimentai, teorine
veikla ir pan.) ir jų rezultatai teiginių, teorijų, kuriose pasakoma kažkas
apie konkretų tikrovės fragmentą, pavidale. Tai vieningas procesas, kuris
prasideda žmogaus nukreiptais pažintiniais aktais į kokį nors objektą ir
baigiasi gautų rezultatų formulavimu.
Žmogui pažinimas yra neišvengiamas dalykas, nes be pažinimo nebūtų
galima jokia veikla, t.y. tikslingas poveikis į žmogų supančią aplinką,
siekiant ją pritaikyti savo reikalams – materialiniams ir dvasiniams. Taigi
pažinimas yra būtina žmogaus veiklos sąlyga, jis yra pati žmogaus esmė.
Pats pažinimas yra sudėtingas pažinimo subjekto (tada pažinimo teorija
skyla į empirizmą ir racionalizmą), pažinimo objekto (gamta, visuomenė,
sąmonės formos, antgamtinis pasaulis) ir pažinimo rūšių (būdų – pvz.,
mokslinis, filosofinis) atžvilgių. Taigi pažinimo žyme paženklinta jau
mitologija, o plėtojantis civilizacijai atsirado tokios sudėtingos
pažintinės veiklos rūšys, kaip mokslas, filosofija, politinė ideologija,
teologija, menas ir pan. Galiausiai pats pažinimas tampa pažinimo dalyku.
Tiriant pažinimą filosofija klausia, kas apskritai yra pažinimas, ką
galima pažinti, kaip jis galimas, t.y. kokie yra pažinimo šaltiniai, kas
yra tikros žinios, t.y. ar pažinti dalykai yra tiesa, kas yra tiesa, ar
tiesa apskritai pasiekiama ir pan.? Nors pažinimo klausimai iškilo dar
graikams, tačiau pats filosofijos padalinis – pažinimas – konkrečiomis
sąvokomis buvo pavadintas palyginti vėlai. Filosofiją, aptariančią pažinimo
prigimtį, galimybę ir ribas, vadinasi, jos pirmines sąlygas ir priežastis,
vokiečių filosofas Aleksandras Baumgartenas (1714-1762) pavadino
“gnoseologija” (gr. gnosis – pažinimas + logija, t.y. mokslas). Sąvoką
“pažinimo teorija” į filosofiją įvedė škotų filosofas Džeimsas Frederikas
Feryras (1806-1864), taip pat jis pirmas pradėjo vartoti ir sąvoką
“epistemologija” gr. episteme – pažinimas, žinios + logija). Taigi sąvokos
“gnoseologija” ir “epistemologija” yra sinonimai, nors kartais jos
atskiriamos: gnoseologija vadinama pažinimo filosofija apskritai, o
epistemologija tiktai mokslinio pažinimo filosofija.
Pažinimo šaltinio problema
filosofijoje
Filosofas, mąstantis ne tik apie būties, bet ir apie pažinimo
prigimtį, privalo išsiaiškinti, iš kur jis žino, kad jo teiginiai yra
teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti, iš kur, iš ko atsiranda
žinios. Klausimas, iš ko atsiranda mūsų žinios, vadinamas pažinimo šaltinio
problema.
Pažinimo šaltinių problemą galima nagrinėti dviem aspektais:
genetiniu ir metodologiniu. Genetiškai nagrinėdami pažinimo procesą,
keliame klausimą – iš kur atsiranda žinios ir kaip paaiškinti jų
atsiradimą? Metodologinis aspektas susijęs su klausimu apie pažinimo kelio
pasirinkimą, siekiant patikimų žinių. Visos filosofinės kryptys ir mokyklos
kalba apie tris pažinimo šaltinius: patyrimą, protą ir šaltinį,
peržengiantį protinio tyrimo sferą. Ta kryptis, kurios atstovai teigia, kad
pažinimo šaltinis yra patyrimas, vadinama empirizmu (gr. empeiria –
patyrimas). Ta kryptis pažinime, kurios atstovai teigia, kad pažinimo
šaltinis yra protas, vadinama racionalizmu (lot. ratio – protas). Požiūris,
kuris pripažįsta be patyrimo, proto ir kitus pažinimo šaltinius (mistines
būsenas, intuiciją ir pan.), kvestionuoja protinio pažinimo reikšmę
pažinime, vadinamas iracionalizmu (lot. irrationalis – neprotingas). Tai
filosofinė doktrina, apribojanti proto pažintines galimybes, iškelianti
intuiciją, instinktą, tikėjimą kaip ypatingą neracionalaus pažinimo
atmainą.
Suprasdami, kad pažinimas – tai žmogus minties santykis su tikrove,
filosofai ieškojo, kuo gi remiasi žmogus pažinimo procese.
Jutiminis ir loginis pažinimas
Jau Antikoje kalbant apie žmogiškąjį pažinimą buvo atskirti du galimi
pažinimo šaltiniai:
juslinė patirtis, kuri, aišku, yra būtina žmogaus orientacijai pasaulyje,
be jos būtų neįmanoma gyvybinė žmogaus veikla ir protas. Taigi, žmogaus
pažintiniai sugebėjimai yra dvejopi: jutiminis ir loginis (mąstymas).
Jutiminis pažinimas reiškiasi :
➢ Pojūčio forma
➢ Suvokimo forma
➢ Vaizdinio forma
Žmogus pirmiausia pasaulį suvokia juslėmis: regėjimu, (kuris mums
duoda daugiausia informacijos), lytėjimu, klausa ir kt.
Pojūtis- tai diferencijuotas objektyvios tikrovės atspindys žmogaus
sąmonėje.
Suvokimas – tai daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai
veikiant jutimo organus. Jis susidaro žmogaus sąmonėje ir yra individualus,
jo negalima perduoti kitam žmogui.
Vaizdinys – tai sugebėjimas sąmonėje atkurti daikto vaizdą, kai nėra
tiesioginio ryšio su daiktu. Tai aukščiausia jutiminio suvokimo forma, kuri
yra artimiausia loginiam pažinimui.
Loginis pažinimas reiškiasi:
➢ Sąvokos forma
➢ Sprendimo forma
➢ Išprotavimo forma
➢ Hipotezių forma
➢ Teorijų forma
Žmogaus mąstymas yra visų pirma sugebėjimas kurti ir vartoti sąvokas.
Šis sugebėjimas skiria žmogų nuo gyvulių, kurie turi tik jutiminius
sugebėjimus. Sąvokos yra abstrakcijos. Jos nėra individualių daiktų
pavadinimai, jos yra atitrauktos (abstrahuotos) nuo konkrečių daiktų.
Kadangi sąvokos reiškiamos kalba, jos nėra atskiro žmogaus psichikos
reiškinys. Sąvokos turinys gali keistis ir jį nulemia nauja patirtis (pvz.
,,atomo“ supratimas antikoje ir šiandien). Ši sąvokų turinio kaita žmogaus
psichikoje vykstantį procesą daro bendražmogišku, visuomeniniu.
Sprendimas- tai sakinys, kuriame kažkas teigiama arba neigiama (pvz. ,,aš
noriu valgyti“). Išprotavimas – loginio mąstymo forma, kai iš kelių
sprendimų gaunamas naujas sprendimas. Hipotezė – tai tam tikra išprotavimo
rūšis, kuria yra kažkas numatoma.
Teorija – tai aukščiausia loginio mąstymo forma. Įrodyta hipoteze yra
teorija.
Pažininio objekto ir subjekto problema
Pažinimo teorijoje svarbią vietą užima klausimas, ką mes pažįstame. Ar
pažinimas teikia žmogui informaciją, apie objektyvią tikrovę, ar tik apie
jo paties psichikos turinį kitaip sakant, kas yra pažinimo objektas.
Jau antikoje Demokritas atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus tai, kaip
yra tikrovėje, suvokia tik erdvinius matmenis, o skonio, kvapo, spalvos
suvokimas susidaro tik jo psichikoje – tai subjektyvios, antrinės savybės:
XVI-XVII a. vyravo požiūris, kad žmogus suvokia tikrovę tokią, kokia ji yra
iš tikrųjų (vadinasi , skonis, spalva – objektyvus). XIX a. vokiečių
fiziologas D. Mileris įrodė, kad pojūtis yra subjektyvus, todėl pažinimo
objektu negali būti laikoma tikrove tokia, kokia ji egzistuoja objektyviai,
t.y. nepriklausomai nuo sąmonės. Vadinasi, žmogus nėra pasyvus stebėtojas
pažinimo procese. Iš tos minties kai kurie filosofai (E. Machas, R.
Avenarijus) padarė išvadą, kad žmogaus jutimas teikia informaciją tik apie
vidinę psichikos būklę. Jų nuomone, pažinimo objektas – žmogaus psichikos
turinys.
Prašosi išvada, kad pažinimo objektas yra materiali tikrovė. Bet ne
visa objektyvi tikrovė, o tik ta jos dalis, kuri įtraukta į praktinę
žmogaus veiklą. Pažinimo objektas yra tai, ką žmogus
pažįsta. Mes pažinimo
objekto laisvai negalime pasirinkti. Jis priklauso nuo visuomenės turimų
žinių lygio, (pvz. ,,vėžys“ medikų tyrimų objektu tapo visai neseniai.
Antikoje niekas netyrė radijo, elektromagnetinių bangų).
Pažinimo subjekto problema – tai klausimas, kas pažįsta pasaulį.
Žmogaus sugebėjimus pažinti pasaulį tyrė dauguma filosofų. Vieni teigė, kad
pasaulį pažįsta mąstantis individas, t.y, žmogus, ir tyrė jo pažintinius
sugebėjimus. Nors ir tikėdami proto galia, jie priėjo agnostinių išvadų –
kad žmogus pažinti pasaulio negali. I. Kantas sake, kad subjektyvaus,
žmogiško daiktų vaizdo negalima lyginti su tikrove. G. Hėgelis teigė, kad
žmogaus pažinimus, sugebėjimus galima ištirti tik praktiškai juos
išbandant. O praktinis jų išbandymas nesibaigia su atskira žmogaus mirtimi
-žinios perduodamos kitiems. Pažinimas tęsiasi, pažinimo subjektu tampa
visuomenė, o ne atskiras žmogus. Pačių konkrečių asmenybių pažintiniai
sugebėjimai (kodėl Einšteinas sukūrė reliatyvumo teoriją, o ne Jonaitis)
yra psichologijos mokslo objektas, o ne filosofijos.
Klausimai pamąstymui:
1. Ką vadiname „pažinimo šaltinio problema”?
2. Paaiškinkite filosofines sąvokos: gnoseologija, empirizmas,
racionalizmas.
3. Apie kokius 3 pažinimo šaltinius kalba visos filosofinės kryptys?
4. Kokiu būdu viksta žmogiškasis pažinimas?
5. Kas yra pažinimo objektas, o kas – subjektas?
Pažinimo problema Antikos filosofijoje
Patys pirmieji graikų filosofai pažinimo dalykais nesidomėjo, o jeigu
ir domėjosi, neišliko liudijimų. Tačiau Senovės Graikijos filosofija iš
esmės yra pagrindas beveik visoms filosofijos kryptims, srovėms, atmainoms
ir pan., todėl ir graikų pažinimo filosofiją santykinai galima skirstyti į
trys pagrindinius periodus: Ikisokratikus; Sokrato, Platono ir Aristotelio
filosofiją; Helenizmą.
Ikisokratikai. Pažinimo momentai aptinkami jau elėjiečių
samprotavimuose: pasaulis vieningas, nejudantis ir nekintantis, o kitoks
požiūris atsirandąs iš dvejopo žinių šaltinio – iš pojūčių, kurie teikia
nepatikimas žinias, ir patikimo žinių šaltinio – proto. Pirmas apie tai ima
kalbėti šios mokyklos steigėjas Ksenofanas (580-547 pr. Kr.). Jis laikomas
pirmu metafiziku atskyrusiu tiesą, kaip racionalios veiklos rezultatą, nuo
nuomonės, atsirandančios iš pojūčių.
Jo mokinys Parmenidas (apie 540-462 pr. Kr.) irgi teigė, kad pojūčiai
teikia tik daiktų regimybę, todėl iš šio pažinimo šaltinio tiesa negalima.
Jis yra ištaręs paradoksą, kad “daiktas ir mintis apie daiktą yra vienas ir
tas pats”, tačiau šis paradoksas tapo principiniu pagrindu klasikiniam
tiesos apibrėžimui: tiesa yra minties atitikimas daiktui. Parmenidas pirmas
aiškiai suformulavo būties ir proto kategorijas. Jis nustatė santykį tarp
proto ir būties – būtis tik protu suvokiama. Pasak jo, pažinimas yra
racionalumo aktas, jutimiškas suvokimas nėra pažinimas, jis prasideda nuo
proto.
Demokritas (460-360 pr. Kr.) skyrė „tamsias“ ir „šviesias“ žinias.
Kadangi juslės leidžia pažinti tik kintančius daiktus, tai juslėmis gautos
žinios nėra nei pastovios, nei amžinos. Jos nėra tikros ir todėl “tamsios“.
Svarbiausia, Demokrito nuomone, atskleisti reiškinių esmę. O daiktų esmę
sudaro atomai, kurių juslėmis patirti neįmanoma. Tik protu žmogus gali
pažinti amžinus, nekintamus, nedalijamus atomus. Protu gautos žinios yra
„šviesios“. Todėl protas yra pažinimo šaltinis.
Empedoklis (490-423 pr. Kr.)pažinimo klausimu į istoriją įėjo
teiginiu, kad pažinimas įmanomas todėl, kad tiek žmogus, tiek ir tai, ką
žmogus pažįsta, yra tos pačios stichijos dalykai, tik jų dalys esančios
nevienodų proporcijų. Taigi tik panašus panašų pažįsta, o nežinojimas
atsiranda iš nepanašumo. Skirtingai nuo elėjiečių, Empedoklis pirmenybę
teikė jusliniam pažinimui.
Jusliniam pažinimui svarbią reikšmę teikia paskutinis ikisokratikas
Anaksagoras (500-428 pr. Kr.), kuris oponavo Empedokliui ir teigė, kad
vienodi dalykai vienas kito neveikia. Teikdamas pirmenybę pojūčiams,
Anaksagoras jų neabsoliutina, nes galutinė tiesa reikalauja proto
korekcijos.
Taigi Senovės Graikijos filosofijos pradininkai sprendė pažinimo
šaltinio problemą, t.y. kėlė klausimą iš ko atsiranda žinios ir kas
garantuoja šių tikrumą, o jų atradimai tapo tolimesnės filosofijos ginčo
pagrindu.
Sofistai. Žymiausi sofistai –Gorbijas (apie 480-380 pr. Kr.),
Protagoras (481-411 pr. Kr.), Hipijas, Prodikas, Kritijas (apie 460-403 pr.
Kr), Antifontas(V a. pr. Kr.) ir kt. Žymiausias iš jų – Protagoras. Išlikęs
jį išgarsinęs posakis: “Žmogus yra visų daiktų matas, egzistuojančių, kad
jie egzistuoja, neegzistuojančių, kad jie neegzistuoja”. Tai reiškė, kad
žmogus pasaulį supranta taip, kaip jis jam reiškiasi, kad visos žinios yra
subjektyvios ir reikia pasitikėti viskuo, jeigu šitas atitinka savą
subjektyvią nuostatą.
Taigi
sofistai kėlė klausimą apie subjekto vaidmenį pažinime. Jie
pirmieji ėmė kritikuoti požiūrį apie patikimo žinojimo galimybę ir iškėlė
idėją, kad žmogiškasis vertinimas ir vaizdiniai yra subjektyvūs, o tiesa,
gėris, grožis egzistuoja tik mums – žmonėms. Galiausiai buvo nuspręsta, kad
nėra jokių objektyvių žinių, o tik nuomonės. Kiekviena nuomonė vienodai
teisinga ir klaidinga:visa, kas kam “šitaip atrodo”, taip jam ir yra.
Tiesos kriterijus esąs daugumos nuomonė, tačiau ir nuomonės nelygiavertės.
Pasak, Protagoro, “teisingos” yra tos nuomonės, kurios naudingesnės
žmonėms.
Sokrato, Platono ir Aristotelio filosofija. Sokratą (apie 470-399 pr.
Kr.) pažinimas domina kaip doro elgesio priemonė. Pažinimo dalykuose jis
pasisakė prieš individualizmą, subjektyvizmą ir reliatyvizmą, nes, pasak
Sokrato, pažinimo tikslas yra įžvelgti atskirų daiktų bendrumą. Jis teigė,
kad visada yra kažkas bendro, kas žmonių požiūrį vienija ir gali būti
išreikšta vieninga sąvoka.
Platonas (428-347 pr. Kr.) pripažino du pasaulius: netobula daiktų