Pažinimo problema filosofijoje
5 (100%) 1 vote

Pažinimo problema filosofijoje

Pažinimo problema filosofijoje

Tikslas:

Apibūdinti pažinimo problemą filosofijoje.

Uždaviniai:

➢ Paaiškinti kodėl filosofijoje ir apskritai gyvenime svarbus pažinimo

klausimas

➢ Pagrįsti pagrindines pažinimo teorijas

➢ Įvardyti žmogiškasias pažinimo galias

➢ Apibūdinti pažinimo problemą istorijos raidoje

➢ Nustatyti tiesos santykinumo, absoliutumo ir objektyvumo

priklausomybę

➢ Charakterizuoti klasikines ir neklasikinės tiesos teorijas

Literatūra

Anzenbacher A. Filosofijos įvadas.// Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992., p

134-164

Jasmontas A. Pažinimo filosofijos metmenys .// Vilnius: Versus Aureus, 2003

Dapkus R.Filosofija.// Kaunas: Technologija, 2000., 70-80

Nekrašas E. Filosofijos įvadas.// Vilnius., p 76-93, 126-147

Hartmann N. Filosofijos įvadas // Vilnius: pradai, 2001

Marija Furst. Filosofija.// Vilnius, 1995.

Filosofijos chrestomatija. KTU, Kaunas, 1997.

Žodynėlis

Apriorizinas – filosofinė pažiūra, skelbianti, kad pažinimas

nepriklauso nuo patyrimo, kad žmogaus prote

jau iki patyrimo egzistuoja tam tikros

pažinimo formos.

Dedukcija – išvadų gavimas iš prielaidų pagal logikos dėsnius ir

taisykles.

Empirizmas – filosofinė srovė kuri patyrimą laiko pažinimo pagrindu.

Gnoseologija – pažinimo teorija.

Indukcija – loginis samprotavimas, kuriame nuo atskirų faktų, žinių

einama prie apibendrinimų.

Iracionalizmas – filosofijos kryptys, neigiančios proto svarbą pažinimui,

o pažinimo pagrindu laikančios valią,

intuiciją, apreiškimą, vaizduotę, pasąmonę.

Juslė – jutimo organas, jutimo galia.

Kognityvus – pažinus.

Koherentiškumas – sąryšis, susijęs tam tikrais ryšiais.

Konvencionalizmas – filosofijos ir mokslo metodologijos kryptis,

teigianti, kad mokslo sąvokos, dėsniai,

teorijos yra laisvi mokslininkų susitarimai,

pasirinkti patogumo, tikslingumo ir kitais

sumetimais.

Racionalizmas – filosofijos srovė, kuri protą laiko pažinimo pagrindu,

teigia, kad jis yra savarankiškas, galintis

pažinti tikrovę nepriklausomai nuo patyrimo.

Sensualizmas – filosofinė pažiūra, visą pažinimą kildinanti iš

jutiminio patyrimo.

Kas yra pažinimas?

Pažinimas yra visuomeninis – istorinis ir individualus žinių apie

tikrove gavimo procesas ir jo rezultatas. Žmonių pažintinę veiklą sudaro

įvairūs pažintiniai aktai (stebėjimai, bandymai, eksperimentai, teorine

veikla ir pan.) ir jų rezultatai teiginių, teorijų, kuriose pasakoma kažkas

apie konkretų tikrovės fragmentą, pavidale. Tai vieningas procesas, kuris

prasideda žmogaus nukreiptais pažintiniais aktais į kokį nors objektą ir

baigiasi gautų rezultatų formulavimu.

Žmogui pažinimas yra neišvengiamas dalykas, nes be pažinimo nebūtų

galima jokia veikla, t.y. tikslingas poveikis į žmogų supančią aplinką,

siekiant ją pritaikyti savo reikalams – materialiniams ir dvasiniams. Taigi

pažinimas yra būtina žmogaus veiklos sąlyga, jis yra pati žmogaus esmė.

Pats pažinimas yra sudėtingas pažinimo subjekto (tada pažinimo teorija

skyla į empirizmą ir racionalizmą), pažinimo objekto (gamta, visuomenė,

sąmonės formos, antgamtinis pasaulis) ir pažinimo rūšių (būdų – pvz.,

mokslinis, filosofinis) atžvilgių. Taigi pažinimo žyme paženklinta jau

mitologija, o plėtojantis civilizacijai atsirado tokios sudėtingos

pažintinės veiklos rūšys, kaip mokslas, filosofija, politinė ideologija,

teologija, menas ir pan. Galiausiai pats pažinimas tampa pažinimo dalyku.

Tiriant pažinimą filosofija klausia, kas apskritai yra pažinimas, ką

galima pažinti, kaip jis galimas, t.y. kokie yra pažinimo šaltiniai, kas

yra tikros žinios, t.y. ar pažinti dalykai yra tiesa, kas yra tiesa, ar

tiesa apskritai pasiekiama ir pan.? Nors pažinimo klausimai iškilo dar

graikams, tačiau pats filosofijos padalinis – pažinimas – konkrečiomis

sąvokomis buvo pavadintas palyginti vėlai. Filosofiją, aptariančią pažinimo

prigimtį, galimybę ir ribas, vadinasi, jos pirmines sąlygas ir priežastis,

vokiečių filosofas Aleksandras Baumgartenas (1714-1762) pavadino

“gnoseologija” (gr. gnosis – pažinimas + logija, t.y. mokslas). Sąvoką

“pažinimo teorija” į filosofiją įvedė škotų filosofas Džeimsas Frederikas

Feryras (1806-1864), taip pat jis pirmas pradėjo vartoti ir sąvoką

“epistemologija” gr. episteme – pažinimas, žinios + logija). Taigi sąvokos

“gnoseologija” ir “epistemologija” yra sinonimai, nors kartais jos

atskiriamos: gnoseologija vadinama pažinimo filosofija apskritai, o

epistemologija tiktai mokslinio pažinimo filosofija.

Pažinimo šaltinio problema

filosofijoje

Filosofas, mąstantis ne tik apie būties, bet ir apie pažinimo

prigimtį, privalo išsiaiškinti, iš kur jis žino, kad jo teiginiai yra

teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti, iš kur, iš ko atsiranda

žinios. Klausimas, iš ko atsiranda mūsų žinios, vadinamas pažinimo šaltinio

problema.

Pažinimo šaltinių problemą galima nagrinėti dviem aspektais:

genetiniu ir metodologiniu. Genetiškai nagrinėdami pažinimo procesą,

keliame klausimą – iš kur atsiranda žinios ir kaip paaiškinti jų

atsiradimą? Metodologinis aspektas susijęs su klausimu apie pažinimo kelio

pasirinkimą, siekiant patikimų žinių. Visos filosofinės kryptys ir mokyklos

kalba apie tris pažinimo šaltinius: patyrimą, protą ir šaltinį,

peržengiantį protinio tyrimo sferą. Ta kryptis, kurios atstovai teigia, kad

pažinimo šaltinis yra patyrimas, vadinama empirizmu (gr. empeiria –

patyrimas). Ta kryptis pažinime, kurios atstovai teigia, kad pažinimo

šaltinis yra protas, vadinama racionalizmu (lot. ratio – protas). Požiūris,

kuris pripažįsta be patyrimo, proto ir kitus pažinimo šaltinius (mistines

būsenas, intuiciją ir pan.), kvestionuoja protinio pažinimo reikšmę

pažinime, vadinamas iracionalizmu (lot. irrationalis – neprotingas). Tai

filosofinė doktrina, apribojanti proto pažintines galimybes, iškelianti

intuiciją, instinktą, tikėjimą kaip ypatingą neracionalaus pažinimo

atmainą.

Suprasdami, kad pažinimas – tai žmogus minties santykis su tikrove,

filosofai ieškojo, kuo gi remiasi žmogus pažinimo procese.

Jutiminis ir loginis pažinimas

Jau Antikoje kalbant apie žmogiškąjį pažinimą buvo atskirti du galimi

pažinimo šaltiniai:

juslinė patirtis, kuri, aišku, yra būtina žmogaus orientacijai pasaulyje,

be jos būtų neįmanoma gyvybinė žmogaus veikla ir protas. Taigi, žmogaus

pažintiniai sugebėjimai yra dvejopi: jutiminis ir loginis (mąstymas).

Jutiminis pažinimas reiškiasi :

➢ Pojūčio forma

➢ Suvokimo forma

➢ Vaizdinio forma

Žmogus pirmiausia pasaulį suvokia juslėmis: regėjimu, (kuris mums

duoda daugiausia informacijos), lytėjimu, klausa ir kt.

Pojūtis- tai diferencijuotas objektyvios tikrovės atspindys žmogaus

sąmonėje.

Suvokimas – tai daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai

veikiant jutimo organus. Jis susidaro žmogaus sąmonėje ir yra individualus,

jo negalima perduoti kitam žmogui.

Vaizdinys – tai sugebėjimas sąmonėje atkurti daikto vaizdą, kai nėra

tiesioginio ryšio su daiktu. Tai aukščiausia jutiminio suvokimo forma, kuri

yra artimiausia loginiam pažinimui.

Loginis pažinimas reiškiasi:

➢ Sąvokos forma

➢ Sprendimo forma

➢ Išprotavimo forma

➢ Hipotezių forma

➢ Teorijų forma

Žmogaus mąstymas yra visų pirma sugebėjimas kurti ir vartoti sąvokas.

Šis sugebėjimas skiria žmogų nuo gyvulių, kurie turi tik jutiminius

sugebėjimus. Sąvokos yra abstrakcijos. Jos nėra individualių daiktų

pavadinimai, jos yra atitrauktos (abstrahuotos) nuo konkrečių daiktų.

Kadangi sąvokos reiškiamos kalba, jos nėra atskiro žmogaus psichikos

reiškinys. Sąvokos turinys gali keistis ir jį nulemia nauja patirtis (pvz.

,,atomo“ supratimas antikoje ir šiandien). Ši sąvokų turinio kaita žmogaus

psichikoje vykstantį procesą daro bendražmogišku, visuomeniniu.

Sprendimas- tai sakinys, kuriame kažkas teigiama arba neigiama (pvz. ,,aš

noriu valgyti“). Išprotavimas – loginio mąstymo forma, kai iš kelių

sprendimų gaunamas naujas sprendimas. Hipotezė – tai tam tikra išprotavimo

rūšis, kuria yra kažkas numatoma.

Teorija – tai aukščiausia loginio mąstymo forma. Įrodyta hipoteze yra

teorija.

Pažininio objekto ir subjekto problema

Pažinimo teorijoje svarbią vietą užima klausimas, ką mes pažįstame. Ar

pažinimas teikia žmogui informaciją, apie objektyvią tikrovę, ar tik apie

jo paties psichikos turinį kitaip sakant, kas yra pažinimo objektas.

Jau antikoje Demokritas atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus tai, kaip

yra tikrovėje, suvokia tik erdvinius matmenis, o skonio, kvapo, spalvos

suvokimas susidaro tik jo psichikoje – tai subjektyvios, antrinės savybės:

XVI-XVII a. vyravo požiūris, kad žmogus suvokia tikrovę tokią, kokia ji yra

iš tikrųjų (vadinasi , skonis, spalva – objektyvus). XIX a. vokiečių

fiziologas D. Mileris įrodė, kad pojūtis yra subjektyvus, todėl pažinimo

objektu negali būti laikoma tikrove tokia, kokia ji egzistuoja objektyviai,

t.y. nepriklausomai nuo sąmonės. Vadinasi, žmogus nėra pasyvus stebėtojas

pažinimo procese. Iš tos minties kai kurie filosofai (E. Machas, R.

Avenarijus) padarė išvadą, kad žmogaus jutimas teikia informaciją tik apie

vidinę psichikos būklę. Jų nuomone, pažinimo objektas – žmogaus psichikos

turinys.

Prašosi išvada, kad pažinimo objektas yra materiali tikrovė. Bet ne

visa objektyvi tikrovė, o tik ta jos dalis, kuri įtraukta į praktinę

žmogaus veiklą. Pažinimo objektas yra tai, ką žmogus
pažįsta. Mes pažinimo

objekto laisvai negalime pasirinkti. Jis priklauso nuo visuomenės turimų

žinių lygio, (pvz. ,,vėžys“ medikų tyrimų objektu tapo visai neseniai.

Antikoje niekas netyrė radijo, elektromagnetinių bangų).

Pažinimo subjekto problema – tai klausimas, kas pažįsta pasaulį.

Žmogaus sugebėjimus pažinti pasaulį tyrė dauguma filosofų. Vieni teigė, kad

pasaulį pažįsta mąstantis individas, t.y, žmogus, ir tyrė jo pažintinius

sugebėjimus. Nors ir tikėdami proto galia, jie priėjo agnostinių išvadų –

kad žmogus pažinti pasaulio negali. I. Kantas sake, kad subjektyvaus,

žmogiško daiktų vaizdo negalima lyginti su tikrove. G. Hėgelis teigė, kad

žmogaus pažinimus, sugebėjimus galima ištirti tik praktiškai juos

išbandant. O praktinis jų išbandymas nesibaigia su atskira žmogaus mirtimi

-žinios perduodamos kitiems. Pažinimas tęsiasi, pažinimo subjektu tampa

visuomenė, o ne atskiras žmogus. Pačių konkrečių asmenybių pažintiniai

sugebėjimai (kodėl Einšteinas sukūrė reliatyvumo teoriją, o ne Jonaitis)

yra psichologijos mokslo objektas, o ne filosofijos.

Klausimai pamąstymui:

1. Ką vadiname „pažinimo šaltinio problema”?

2. Paaiškinkite filosofines sąvokos: gnoseologija, empirizmas,

racionalizmas.

3. Apie kokius 3 pažinimo šaltinius kalba visos filosofinės kryptys?

4. Kokiu būdu viksta žmogiškasis pažinimas?

5. Kas yra pažinimo objektas, o kas – subjektas?

Pažinimo problema Antikos filosofijoje

Patys pirmieji graikų filosofai pažinimo dalykais nesidomėjo, o jeigu

ir domėjosi, neišliko liudijimų. Tačiau Senovės Graikijos filosofija iš

esmės yra pagrindas beveik visoms filosofijos kryptims, srovėms, atmainoms

ir pan., todėl ir graikų pažinimo filosofiją santykinai galima skirstyti į

trys pagrindinius periodus: Ikisokratikus; Sokrato, Platono ir Aristotelio

filosofiją; Helenizmą.

Ikisokratikai. Pažinimo momentai aptinkami jau elėjiečių

samprotavimuose: pasaulis vieningas, nejudantis ir nekintantis, o kitoks

požiūris atsirandąs iš dvejopo žinių šaltinio – iš pojūčių, kurie teikia

nepatikimas žinias, ir patikimo žinių šaltinio – proto. Pirmas apie tai ima

kalbėti šios mokyklos steigėjas Ksenofanas (580-547 pr. Kr.). Jis laikomas

pirmu metafiziku atskyrusiu tiesą, kaip racionalios veiklos rezultatą, nuo

nuomonės, atsirandančios iš pojūčių.

Jo mokinys Parmenidas (apie 540-462 pr. Kr.) irgi teigė, kad pojūčiai

teikia tik daiktų regimybę, todėl iš šio pažinimo šaltinio tiesa negalima.

Jis yra ištaręs paradoksą, kad “daiktas ir mintis apie daiktą yra vienas ir

tas pats”, tačiau šis paradoksas tapo principiniu pagrindu klasikiniam

tiesos apibrėžimui: tiesa yra minties atitikimas daiktui. Parmenidas pirmas

aiškiai suformulavo būties ir proto kategorijas. Jis nustatė santykį tarp

proto ir būties – būtis tik protu suvokiama. Pasak jo, pažinimas yra

racionalumo aktas, jutimiškas suvokimas nėra pažinimas, jis prasideda nuo

proto.

Demokritas (460-360 pr. Kr.) skyrė „tamsias“ ir „šviesias“ žinias.

Kadangi juslės leidžia pažinti tik kintančius daiktus, tai juslėmis gautos

žinios nėra nei pastovios, nei amžinos. Jos nėra tikros ir todėl “tamsios“.

Svarbiausia, Demokrito nuomone, atskleisti reiškinių esmę. O daiktų esmę

sudaro atomai, kurių juslėmis patirti neįmanoma. Tik protu žmogus gali

pažinti amžinus, nekintamus, nedalijamus atomus. Protu gautos žinios yra

„šviesios“. Todėl protas yra pažinimo šaltinis.

Empedoklis (490-423 pr. Kr.)pažinimo klausimu į istoriją įėjo

teiginiu, kad pažinimas įmanomas todėl, kad tiek žmogus, tiek ir tai, ką

žmogus pažįsta, yra tos pačios stichijos dalykai, tik jų dalys esančios

nevienodų proporcijų. Taigi tik panašus panašų pažįsta, o nežinojimas

atsiranda iš nepanašumo. Skirtingai nuo elėjiečių, Empedoklis pirmenybę

teikė jusliniam pažinimui.

Jusliniam pažinimui svarbią reikšmę teikia paskutinis ikisokratikas

Anaksagoras (500-428 pr. Kr.), kuris oponavo Empedokliui ir teigė, kad

vienodi dalykai vienas kito neveikia. Teikdamas pirmenybę pojūčiams,

Anaksagoras jų neabsoliutina, nes galutinė tiesa reikalauja proto

korekcijos.

Taigi Senovės Graikijos filosofijos pradininkai sprendė pažinimo

šaltinio problemą, t.y. kėlė klausimą iš ko atsiranda žinios ir kas

garantuoja šių tikrumą, o jų atradimai tapo tolimesnės filosofijos ginčo

pagrindu.

Sofistai. Žymiausi sofistai –Gorbijas (apie 480-380 pr. Kr.),

Protagoras (481-411 pr. Kr.), Hipijas, Prodikas, Kritijas (apie 460-403 pr.

Kr), Antifontas(V a. pr. Kr.) ir kt. Žymiausias iš jų – Protagoras. Išlikęs

jį išgarsinęs posakis: “Žmogus yra visų daiktų matas, egzistuojančių, kad

jie egzistuoja, neegzistuojančių, kad jie neegzistuoja”. Tai reiškė, kad

žmogus pasaulį supranta taip, kaip jis jam reiškiasi, kad visos žinios yra

subjektyvios ir reikia pasitikėti viskuo, jeigu šitas atitinka savą

subjektyvią nuostatą.

Taigi
sofistai kėlė klausimą apie subjekto vaidmenį pažinime. Jie

pirmieji ėmė kritikuoti požiūrį apie patikimo žinojimo galimybę ir iškėlė

idėją, kad žmogiškasis vertinimas ir vaizdiniai yra subjektyvūs, o tiesa,

gėris, grožis egzistuoja tik mums – žmonėms. Galiausiai buvo nuspręsta, kad

nėra jokių objektyvių žinių, o tik nuomonės. Kiekviena nuomonė vienodai

teisinga ir klaidinga:visa, kas kam “šitaip atrodo”, taip jam ir yra.

Tiesos kriterijus esąs daugumos nuomonė, tačiau ir nuomonės nelygiavertės.

Pasak, Protagoro, “teisingos” yra tos nuomonės, kurios naudingesnės

žmonėms.

Sokrato, Platono ir Aristotelio filosofija. Sokratą (apie 470-399 pr.

Kr.) pažinimas domina kaip doro elgesio priemonė. Pažinimo dalykuose jis

pasisakė prieš individualizmą, subjektyvizmą ir reliatyvizmą, nes, pasak

Sokrato, pažinimo tikslas yra įžvelgti atskirų daiktų bendrumą. Jis teigė,

kad visada yra kažkas bendro, kas žmonių požiūrį vienija ir gali būti

išreikšta vieninga sąvoka.

Platonas (428-347 pr. Kr.) pripažino du pasaulius: netobula daiktų

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2290 žodžiai iš 7601 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.