Vilniaus Baltupių vidurinės mokyklos
XII R1 klasės mokinės
REFERATAS
Henrikas Radauskas
(kūrybos ypatybės)
2001-10-23
Pratarmė
Henrikas Radauskas – vienas didžiausių XX amžiaus lietuvių poetų, modernus klasikas, mėgstamas daugelio literatūros žinovų, poezijos skaitytojų, mielai skaitomas ir mokinių.
Apžvelgę visą bibliografiją galime pastebėti, jog nors ir esama išsamių H.Radausko poezijos studijų, kūrybos tyrinėjimų nėra labai daug. Šiam mano, kaip mokinės, referatui pastarosios informacijos, mano manymu, bus pakankamai. Čia trumpai apžvelgsiu pagrindinius H. Radausko gyvenimo aspektus remdamasi paties rašytojo bei jo brolio Bruno prisiminimais, aptarsiu svarbiausius poeto kūrybos etapus ir jos savitumą, reikšmę šiuolaikinei literatūrai.
Svarbiausios Henriko Radausko
gyvenimo datos
Poetas, vertėjas Henrikas Radauskas, kaip ir dvynys brolis Brunas, gimė 1910 m. balandžio 23 d. Krokuvoje (Lenkija), kurių tėvai – lietuvis Bernardas Radauskas ir pusiau lenkė, pusiau vokietė Amalija Kieragga. 1914 m. rudenį jie traukiniu iškeliauja į Sibirą. Ten dėl chaotiškos padėties nustojus veikti viešosioms mokykloms tėvai Henriką su Brunu leidžia mokytis pas buvusį gimnazijos mokytoją. Jau čia Henrikas pasižymėjo kaip kalbos mokėjimu stiprus mokinys. Nebūdami identiški dvyniai, vaikai skyrėsi išvaizda: Brunas buvo daug tvirtesnis, aukštesnis už savo brolį, be to nors ir Henrikas kokia rimtesne liga nesirgo, tačiau skųsdavosi kažkokiais žnaibymais krūtinėje. Toli užbėgant į ateitį, – tik apie penketą metų priš savo mirtį Henrikas kreipėsi į brolį daktarą, prašydamas nurodyti širdies specialistą.
Rašytojas mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, tačiau 1930 m. Henrikas ryžtasi atsisakyti mokytojo profesijos (kuriai dėl savo nesocialaus būdo vargu ar buvo tinkamas) persikelia į Kauną ir stoja į Hamanitarinių mokslų fakultetą literatūros studijuoti. Jis gilinasi tik į tuos dalykus, kurie jį domina. Hentikas studijavo ketverius metus, šalia to stropiai lankė Balio Sruogos Teatro seminarą, bet diplomo niekad neįsigijo. Dirbo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto biblioteninku (1934 – 1936), Klaipėdos radiafono pranešėju (1936 – 1937), Švietimo ministerijos Knygų leidybos korektoriumi (1938 – 1940). 1940 – 1941 m. – Švietimo liaudies komisariato Meno reikalų valdybos sekretorius, 1941 – 1944 m. – Valstybinės leidyklos Kaune redaktorius, nuo 1943m. pabaigos – leidybos viršininkas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, kur dirbo fizinį darbą, 1959 – 1969 m. – Kongreso bibliotekos Vašingtone tarnautojas. Eilėraščius periodikoje pradėjo publikuoti nuo 1929 m., o pirmajį poezijos rinkinį Fontanas išleido 1935 m.. Šia knyga į lietuvių literatūrą Radauskas iš karto įėjo kaip brandus poetas. Čia išryškėję jo kūrybos principai – poleminis santykis su lyrine poezijos tradicija, poetinės kalbos juvelyrinis meistriškumas – išlieka ir vėlesniuose Radausko rinkiniuose, išleistauose jau emigracijoje (strėlė danguje, 1950; Žiemos daina,1955), rinktinėse Eilėraščiai (1965, joje skelbiamas ir naujos kūrybos rinkinys Žaibai ir vėjai), Eilėrščiai, 1965 – 1970 (1978). Radauskas yra parengęs Lenkiškai lietuvišką žodyną (1939 ), išvertęs į lietuvių kalbą R. Martino du Gard’o romaną Senoji Prancūzija (1938), G. de Maupassant’o, B. Schulzo prozos, J. Baltrušaičio, J.W. Goethe’s, H. Heine’s, Cz. Miloszo, B. Pasternako ir kt. autorių poezijos, yra paskelbęs recenzijų, kritikos straipsnių.
1970 m,. rugpjūčio 27 d. Vašingtone (JAV) mirė.
Henriko Radausko
kūryba
Henrikas Radauskas pasak jo išeivijos draugų pirmiausia buvo meno žmogus, tikras “menų alkoholikas”, laikęs meną vienintele ir absoliučia vertybe, savo religija. Gerbdamas žmogaus genijų, jis buvo abejingas visiems kitiems “dievams”, stačiai nemėgęs meno nesuprantančių žmonių. “Poeto padėtis, – sakęs H.Radauskas, – yra ypatinga: laiminga kitiems nepasiekiamų aukštumų vienatvė.” Vienatvės jausmas jį lydėjo visą gyvenimą. Apie savo kūrybą jis vengė kalbėti, kūrybiniais rūpesčiais nesidalydavo net su artimiaussiais draugais, griežtai saugojo nuo pašalinių savo poetinio pasaulio rimtį. Poetas buvo labai reiklus savo kūrybai, tai matyti iš jo prakalbos rinktinei Eilėraščiai, kurioje tvirtinama: “Betaisant seniau prašytus dalykus, pasirodė, kad žodžiai, ilgokai išgulėję eilutėse, kartais nenorėdavo užleisti vietos kitiems. Tokiu atveju tekdavo išmesti visą eilėraštį, kas galbūt sumažino knygos balastą. Visai jo išvengti buvo neįmanoma, nes kiekviena autokritika turi savo ribas”.
Individualistinis uždarumas, aplinkai rodomas atšiaurumas ar abejingumas, savotiškas aristokratiškumas buvo sąlygotas poeto asocialumo, visos jo pasaulėžiūros. Ilgainiui tas vienišumo ir atsiskyrėliškumo jausmas stiprėjo, o atitrūkimas nuo žmonių negalėjo vienaip ar kitaip neatsiliepti ir H. Radausko poezijai – neabejotinai siaurino jos akiračius, didino hermetiškumą , kultūros klodų, o ne tikrovės
realijų vaidmenį. Poetui artimas neoromantikų požiūris, kad poezija yra “naujos rūšies tikrovė”, kad ji “pirmiausia turi tarnauti grožiui”, o ne kokiems nors utilitariniams tikslams, kad kūrybos žiedus reikia saugoti nuo “pasaulio triukšmo ir chaoso”. Tai požiūris be jokios abejonės vedęs į estetizmą .Kaip ir daugelis neoromantikų, jis manė, kad menas – harmoningas proto, jausmų ir vaizduotės derinys. Svetimi jam buvo ir kraštutiniai modernistų eksperimentai, ir romantikų jausmingumas, ir sustabarėję siboliai.
Kaip ir kiti lietuvių neoromantikai, H. Radauskas nesitenkino tik savo literatūros tradicija, bet ieškojo peno kitose literatūrose, ypač XX a. pasaulinės poezijos lobyne. Bene labiausiai jį traukė rusų poetai – A. Achmatova, B. Pasternakas ir kt.. Artimas H. Radauskui buvo B. Pasternako lyrizmo pobūdis – poetas vengia intymaus dienoraščio, slepia savąjį aš, tartum visi daiktai eilėraštyje kalbėtų patys už save. H. Radauskas žvelgė į pasaulį tarsi į kažką nepaprasta, stebuklinga ir pasakiška, didelę reikšmę teikė garsiniam eilutės organizavimui.
H. Radausko poetinis kelias ėjo be didesnių vingių, bemaž vientisa linija. Patyrinėjus visą poeto kūrybą, į akis krinta nuolatinės pastangos siekti tobulumo. Teisingiausia bus pasakius, kad H. Radauskas nuolat keitėsi, nors ir tos pačios poetinės sistemos ribose – ją varijuodamas, tobulindamas, bet už jos neišeidamas.
Antai pirmajame eilėraščių rinkinyje Fontanas dar būta modernistinio eksperimentavimo, vėliau įsigali klasikinio žodžio ir vaizdo santūrumas, atsiranda didesnio poetinio gilumo, skvarbesnė darosi mintis. Rinkinyje Strėlė danguje, kuris laikomas bene geriausia jo knyga, 8visi daiktai ir reiškiniai prasišviečia pro lengvą elegijos ar melancholijos šydą, ir vis dėlto dominuoja gyvenimo vitalizmo , nuolatinio gyvybės atsinaujinimo motyvas, žavėjimasis pasaulio ir kūrybos stebuklu. Poeto refleksijos dramatiškos, kartais pasigirsta tragiška gaida, bet nevilties nėra.
Rinkinyje Žiemos daina didesnė pusė eilėraščių gamtinės tematikos. Gamta, jos reiškiniai poetui – tik išeities taškas, o projelcija visada nukreipta į žmogų, jo būtį ir kūrybą. Čia daug vaizduotės žaismo, bet ima ryškėti mirties motyvas, gausėja šaltų spalvų. Dar toliau šia linkme sukama skyriuje Žaibai ir vėjai. Apskritai ir Žiemos dainoje, ir Žaibuose ir vėjuose, ir paskutinių penkerių gyvenimų metų eilėraščiuose daiktų bei reiškinių pasaulį ima gožti platus ir įvairus kultūrinis sluoksnis – nuo antikos per viduramžius, Renesansą, baroką iki mūsų laikų. Paskutiniuose poeto eilėraščių rinkiniuose labai pagausėjo dailės ir muzikos motyvų.
H. Radausko kūrybos vertintojai išeivijoje bene sutartinai tvirtina, kad ilgainiui keičiasi ir jo poezijos nuotaikos: nyksta giedrios peizažinės miniatūros, pasaka darosi vis niūresnė, vis labiau įsigali siurrealistinė vizija, žlugimo, mirties tema, suskamba šiurkštesnė gaida, disonansai, o liūdesį ir melancholiją nustelbia siaubas, šiurpas, košmaras, nykuma ir mirtis. Nors panaši tendencija iš tiesų pastebima, vis dėlto tai pernelyg kategoriški tvirtinimai. Tiesa, groteskinių vaizdų, būties antonomijų eilėraščiuose vis daugėja, bet jos tartum negriauna vienybės vaizdo, nepaneigia amžinų gėrio ir blogio, meilės ir teisingumo kategorijų. Galima būtų konstatuoti ir vis stiprėjantį intelektualinį pradą, refleksiją , nors poetas labiau mėgsta vaizdų kalbą negu autoanalizę ar tiesioginį minties išsakymą.
Kartu H. Radausko poezijoje yra tokių ypatybių, kurias galime laikyti pastoviomis, nesikeičiančiomis, einančiomis per visą jo kūrybinį kelią. Pirmiausia tai pasakytina apie jo poezijos lyrizmo pobūdį. Kitaip negu daugelis lietuvių neoromantikų, jau pirmajame eilėraščių rinkynyje Fontanas H. Radauskas vengia jausmingumo, išpažinties lyrikos, intymumo, atviro širdies balso. Tarp jo poezijos lyrinio subjekto, arba lyrinio “aš”, ir realaus autoriaus visados nemaža distancija, nes čia, kaip ir moderniojoje prozoje, “aš” – tai ir “jis”. Taip susilpnėja konfliktas tarp veido ir kaukės, nes tekste lieka beveik tik kaukės. H.Radauskas atmeta romantikų ekspersijos aspektą, ir jo eilėraštis nebėra scena, kur vaidinama iš gyvenimo ir jo išreiškimo drama. “ Ilgus amžius poetų kankintos širdies funkcijas H. Radausko santykyje su realybe atlieka akys ir ausys, regėjimo ir girdėjimo pojūčiai”.
Būtent antilyrizmu H.Radauskas labiausiai ir konfliktuoja su savo bendralaikiais. Tai, kas turėtų būti lyrinis subjektas, čia pasakoja istorijas, pats jose nedalyvaudamas, arba stebi savo surežisuotą vaizdų ir žodžių spektaklį. Taigi Radausko eilėraštis “ne yra, o vyksta”. Mes galime kalbėti apie naratorių , apie poetinio pasakojimo subjektą, bet kalbėti apie lyrinį subjektą tekstas mums beveik “neduoda duomenų”.
Fontanas
Ant cementinės urnos guli parke
Geltonas lapas. Didelis ruduo.
Fontano liūtui liejasi pro gerklę
Pasidabruotu upeliu vanduo
Stambiais geltonais lapais liepos verkia.
Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.
O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,
Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė.
Henriko Radausko eilėraštis “Fontanas”, pasirodęs 1935 metais to paties pavadinimo eilėraščių
rinkinyje, yra vienas sudėtingesnių mūsų poezijos aukso fondo tekstų. Eilėraštis tik dviejų strofų, bet jau pirmuosius kartus skaitydamas jauti, kad aštuonios eilutės slepia svarbių dalykų, – negi atsitiktinai sutampa ailėraščio ir visos knygos pavadinimai? Aišku, galima pasitenkinti paslapties nuojauta, ypač kai pasitiki poetu, neabejoji, kad jo paslaptis turėtų būti konceptuali. O jeigu išdrįsus pasiaiškinti, pabandžius atskleisti tą paslaptį, gerai suvokiant neišvengiamą tokio bandymo hipotetiškumą?
Pirmojoje analizės dalyje iš lėto skaitysime abi strofas, pamažu megzdami tarp eilėraščio figūrų – vaizdų nusidriekiančiusasociacijų – panašumų ir skirtybių – tinklus. Kaip žinia, eilėraštis tik skaitomas nuo pirmo žodžio einant paskutiniojo link, o suprantamas jis mintimis nuolatos grįžtant atgal, kiekvienas perskaitytas žodis gali atskleisti naujus ankstesnio teksto prasmės niuansus. Taigi šitas mūsų skaitymas nuo pradžios jau bus fiktyvus, jame nefiksuosime tų prasmės hipotezių, kurios kilo pirmųjų skaitymų metu ir atkrito “užsikabinus” už to eilėraščio prasmės varianto, kurį čia ir noriu pateikti.
Regis, prieš pradedant kelti svarbesnius klausimus, reikia bent kiek papurenti analizės lauką, atpažinti svarbesnius pasikartojimus, kuriuos semiotikas pavadintų izotopijomis.
Ant cementinės urnos guli parke
Geltonas lapas.
Tai akivaizdžiai konstatuojantis daiktų padėtį sakinys; kalbantysis subjektas neišsiduoda jokiomis gramatinėmis formomis. Apie subjektą galima spręsti tik pagal vaizdą sudarančių atributų pobūdį. Vaizde komponuojamos trys figūros: parkas, cementinė urna ir ant jos gulintis lapas. Cementinė urna, parkas jau signalizuoja apie tam tikrą vaizdo stilių – užbėgdami į priekį, pavadinsim šį stilių “klasicistiniu”. Parkas su cementine urna rodo, kad tai prancūziškas, “pagerintos” gamtos parkas. Cementinė urna irgi netikras, pagražinimuisi skirtas artefaktas. Be to, urna jau degradavusi, nebe kokio marmuro ar bent granito, o – cemento. Urnos pirmoji funkcija – indas, į kurį supilami mirusiojo pelenai. Taigi scenovaizdis – jau ne visai autentiškas klasicizmo parkas su teatrališkai ant urnos nukritusiu, t.y. mirusiu, geltonu lapu. Pilka cemento spalva kontrastuoja su lapo geltoniu. Dar vienas kontrastas paremtas kultūros (urna, parkas, kaip padaryti daiktai) ir gamtos (lapas) priešprieša; bet lapas miręs, todėl opozicija nėra intensyvi. Lapas ir uran tarsi sudaro vienas kitą ir sukibo, jau dvigubai reikšdami mirtį, tiesa, dekoratyvią.
Antra eilutė:
Geltonas lapas. Didelis ruduo.
Joje susiduriame su pirmosiomis komplikacijomis. Iš inercijos juk galime perskaityti ir taip: Geltonas lapas didelis. Ruduo. Šitoks sintaksinis posakio dviprasmiškumas vadinamas amfibologija (sintaksinė kalbos figūra). “Didelis” būtų lengvai suprantamas ir šioje pozicijoje beveik lauktinas lapo apibūdinimas. O ką reiškia “ didelis ruduo”, nėra aišku. Šita frazė priverčia stabtelėti, atkreipia į save dėmesį. Ji skiriasi nuo ankstesnio sakinio tuo, kad yra pasakotoją išduodanti vertinamoji frazė.Regis, čia natūralai (žmonės taip nešneka) subjektas patvirtina, kas buvo iki tol pasakyta vaizduojant dvigubą mirties simbolį.
Ruduo akivaizdžaia siejamas su gyvybės pabaiga (ką tik nukritęs lapas dar ant urnos, dar nepasiekė žemės), o tai literatūriškas gamtos procesų antropomorfizavimas. Taigi kol kas turime peizažinę lyriką su klasicizmo prieskoniu, kurioje galioja tradiciniai simboliai, o įtarimą ir įtampą kelia grubokas žemojo stiliaus “cementas” ir dirbtinis rudens apibūdinimas, kurio prasmė dar nėra aiški.
Fontano liūtui liejasi pro gerklę
Pasidabruotu upeliu vanduo.
Aišku, kad fontanas ir liūtas pratęsia cementinės urnos, o bendresne prasme – parko izotopiją; dabar jau parke yra visa, kas jame turi būti: medžiai, vanduo. “skulptūrinės kompozicijos” – žmogaus sukurta dirbtinė aplinka, skirta poilsiui, grožėjimuisi. Sustingusiam pirmųjų eilučių vaizdui liūtas suteikia dinamikos, nors fontanas nėra natūrali gyvybė, gamta. Liejasi… upeliu rodo norą imituoti gamtą ar bent kalbėti apie kultūrą gamtos terminais. Vandens simgolis čia turi bent porą reikšmių: jo tėkmė, tam tikra gausa ir nenutrūkstama dinamika galėtų iš tolo asocijuotis su gyvybe; be to, vandens tekėjimas – tai laiko bėgimas, ir šia prasme gali būti siejamas su gamtos ciklais, rudens atėjimu, artėjančia mirtim. Viena yra neabejotina – vandens tekėjimas šioje strofoje atstovauja kažkokiam pozytiviam poliui, o cementinė urna – jo priešprieša – yra kažkas sustingusio, jau mirusio ir – stilistiškai smuktelėjusio. Fontaną aprašančios eilutės galėtų būti laikomos konstatuojamojo pobūdžio, bet subjektą vėl apčiuopiame iš objekto apibūdinimų: vanduo yra pasidabruotas ir liejasi kaip upelis. Pasidabruotas – dirbtinė spalva (užsimezga spalvinė izotopija: natūrali geltona ir pasidabruota). Tai kultūros siūlomą upelį primenančios srovės apibūdinimas. Kita vertus, apie fontaną kalbama kaip apie gamtos objektą, pasitelkus upelio terminą. Epitetas pasidabruotu implikuoja kažkokį šviesos šaltinį – saulę, mėnulį ar dar ką nors; kol kas to neįmanoma sukonkretinti.