„Baltaragio malūno“ folkloriškumas
Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“ turi kelias vaizdavimo plotmes. Viena plotmė realistiška, kurioje vaizduojamas kaimo gyvenimas, mišios, o kita sakmiška, kurioje vaizduojamas velnias, užburtos pelkės „Kas čia buvo, niekas tikrai nežinojo. Sklido gandai, kad Baltaragio gražuolė dukra susidėjusi su Udruvės ežero laumėmis ir pats velnias ją pasidabojęs. Kiti net spėliodavo, koks velnias: ne kuris nors kitas, tiktai pačių Paudruvės pelkių velnias – Pinčukas, visiems gerai žinomas ir artimiausias Baltaragio kaimynas.“. Abi plotmės ganėtinai susipynusios.
Kūriniui būdingas sakmiškas paslaptingumas. Keistai atrodo velniuko išdaigos, įvairūs žmonių regėjimai „O vėjas vis didėjo. Jis nešte nešė Jurgą vis toliau ir toliau. Iš siaučiančio ežero gelmių pakilo Girdvainis su baltakarčiais obuolmušiais ir lėkė jos pasitikti.“ .
Velnio pasaulis duoda įdomumo tekstui. Tas pasaulis labai paslaptingas ir keistas, pasakiškas.
Pinčukas gyvena pelkėjė, liekne. Velniukas turi ragus, yra mažas ir labai lieknas, susikuprinęs, su barzdele. Kai kurie žmonės manė, kad jis panašus į šmėklą “Šauk nešauk, – sako jis, staiga kaip šmėkla atsiradęs…“. Pinčukas galėdavo pavirsti į jauną ir meilų vaikiną, į šikšnosparnį ir kitus pavidalus. Paisvertęs kitu pavidalu Pinčukas visus galėdavo suklaidinti.
Paudruvės pelkės velniukas turėjo galių. Kartais jis pasirodydavo danguje „Nespėjau persižegnoti, ogi žiūriu, leidžiasi pats nelabasis su maišu ant pečių kaip tik prie bažnyčios.“, kartais jis pakeisdavo pavidalą „O velnias tada pakilo, pavirto šikšnosparniu ir pradėjo žvengti kaip šimtas arklių.“, o kartais suklaidindavo ir išvarydavo žmones iš proto. Pinčukas galėjo užburti kelius.
Pinčuko santykiai su žmonių pasauliu buvo labai keisti. Jį žmonės prisimindavo tik tada, kai iškrėsdavo šunybę. Žmonės velniuko nemėgo, o jis nemėgo žmonių, todėl velniukas būdavo vienišas ir per dienas miegodavo.
Pinčukas sugriovė Jurgos ir Girdvainio meilę, nes buvo vienišas ir piktas, troško keršto. Kerštas buvo ne iš meilės, greičiau tai buvo jo prigimtis ir liūdesys, nusivylimas, vienišumas ir pyktis, kad jis neturi savos meilės. Nors Pinčukas ir buvo velnias, jam reikėjo, kad kas juo rūpintusi, būtų šalia.
Romane nemaža etnografinių vaizdų. Vienas iš jų tai yra Baltaragio malūnas, kuris stovėjo ant didelio ežero kranto „Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės.“. Kitas etnografinis vaizdas yra bažnytkaimis, kuriame stovi sena bažnytėlė ir seni, gražūs etnografiniai nameliai. Visi etnografiniai vaizdai, aprašyti kūrinyje, labai gražūs ir tautiški.