ADOMAS MICKEVIČIUS
(1798-1855)
BIOGRAFIJA IR KŪRYBA. 1
„VĖLINĖS“ 2
TREČIOJI DALIS 3
„PONAS TADAS“ 5
Sonetai 8
BIOGRAFIJA IR KŪRYBA. Į Europos romantizmo istoriją kaip svarbus įrašomas ir lenkų poetas Adomas Mickevičius. Jo protėviai iš tėvo pusės buvo lietuvių bajorai Rimvydai. Poetas gimė istorinėje Lietuvoje (Naugarduke, dabartinėje Baltarusijoje), baigė Vilniaus universitetą, mokytojavo Kaune, rašė Lietuvos temomis (jei ne kalbėjo, tai bent suprato lietuviškai). Lietuvių kultūrai (ypač per Baranauską, Maironį) padarė didelį poveikį, paskatino romantizmo reiškimąsi, ypač dėmesį istorinei praeičiai.
Mickevičiui Lietuva buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o lietuvio sąvoka labiau reiškė istoriškai suprantamą LDK pilietybę. 1822 m. Mickevičius Vilniuje išleido pirmąją poezijos knygą, kurią sudarė romantinio stiliaus kūriniai. Tai ir yra romantizmo Lietuvoje pradžia. Po metų (1823) išėjo antroji poezijos knyga, kurioje buvo „Vėlinių“ II ir IV d., poema „Gražina“, iškėlusi lietuvę moterį-karžygę. Eilėraštyje „Romantika“ Mickevičius suformulavo svarbiausią savo poetinį, kartu ir moralinį principą, susijusį su romantizmu: „Žvelk širdimi tik į širdį“. Reikšmingas kūrinys „Odė jaunystei“, kuriame reiškiamas dvasios pakilumas, jaunas ryžtas, romantinis jo šlovinimas, kartu neigiant tai, kas „be dvasios, be širdies“.
Mickevičius romantiškai išgyveno didelę meilę Marilei. Romantizmas nelaimingą, atsako nepatyrusią meilę vertino kaip svarbią dvasinę patirtį. Mickevičius nuolat kūryboje grįždavo prie meilės temos („Skiriama M.“, „Sonetuose“).
Svarbus Mickevičiaus biografijos faktas – studijos Vilniaus universitete. Čia tuo metu veikė slaptos Filomatų (mokslo mylėtojų) ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijos. Filomatai ir filaretai siekė didesnio jauno žmogaus sąmoningumo ir patriotiškumo, skleidė laisvės, doros idėjas. Mickevičius parašė „Filaretų dainą“, kurioje šlovina studentišką šaunumą, brangina tiesą ir gėrį: „Tenai, kur neužgęsta / Vienybė ir drąsa, / Nėra geresnio masto / Kaip gėris ir tiesa“. 1823 m. draugijos buvo susektos, daug jaunų žmonių suimta. Šešis mėnesius Mickevičius kalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne (dabar ten yra paminklinė didžiojo poeto atminimo vieta – Konrado celė), vėliau, kaip susijęs su slaptomis draugijomis, ištremtas iš Lietuvos į Rusiją. Pasaulis tapo padalytas į čia ir ten. Visa, kas prasmingiausia, liko ten, kur Lietuvos miškai, Nemunas. Sonete „Nemunui“ sakoma: „O Nemune sraunus! Kur tavo vandenai, / Kuriuos vaikystėje aš samstydavau sauja…“ Savo ir svetimo sankirta jaučiama ir sonete „Akermano stepės“ (jos yra Kryme, kur poetas lankėsi); įsižiūrėdamas – įsiklausydamas į Krymo gamtą, poetas iš tiesų klausosi, ar neišgirs Lietuvos: „Įsiklausau tyloj… Išgirst ausis galėtų / Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia“.
Kaip tremtinys išvykęs iš Lietuvos, Mickevičius į ją nebesugrįžo. Grįždavo tik mintimis, iš naujo išgyvendamas visa, ką buvo patyręs, prisimindamas nelaimingą meilę (nors turėjo šeimą, vaikų, kuriais rūpinosi), Vilniaus universitetą, artimus bičiulius. Po kelių tremties metų jam buvo leista išvykti į Europą. Daugiausia gyveno Paryžiuje. Čia paskelbta „Vėlinių“ III dalis ir paskutinis žymus kūrinys – „Ponas Tadas“.
Savo romantinius idealus poetas siekė įgyvendinti tikrovėje. Prasidėjus Rusijos ir Turkijos karui Mickevičius išvyko į Konstantinopolį organizuoti lenkų legiono. Ten užsikrėtęs cholera mirė.„VĖLINĖS“
„Vėlinės“ – viso gyvenimo kūrinys, rašytas ne iš eilės, o atskiromis dalimis. Poetas norėjo parašyti paties patirtą, bet ne vien savo, o ir tėvynės dvasios, kovų ir kančių istoriją, siekė tautos atmintyje išsaugoti keliolika metų iš Lietuvos istorijos.
Pavadinimas „Vėlinės“ siejasi su ypatingu rudens laiku, kai minimi mirusieji, lankomi kapai. „Vėlinėms“ (kaip ir kitiems kūriniams) Mickevičius rašė paaiškinimus: „Vėlinės. Tai pavadinimas iškilmingų apeigų, kurias ir šiandien paprasti žmonės atlieka daugelyje Lietuvos, Prūsijos ir Kuršo pavietų vėlių arba iš viso mirusių protėvių atminimui“.
Poetas yra sakęs, kad pradinė poemos idėja yra buvusi „tikėjimas neregimojo, nematerialiojo pasaulio įtaka žmonių veiklos ir mąstymo sferai“. Tai romantizmo žymė – bandymas prasiskverbti už jutiminės realybės ribų.
Svarbiausia laikoma III „Vėlinių“ dalis, parašyta 1832 metais. Ji susijusi su 1831 metų sukilimu Lenkijoje ir Lietuvoje. Ši „Vėlinių“ dalis Lietuvoje buvo draudžiama.
III dalį ir aptarsime, daugiausia dėmesio kreipdami į idėjas (pagrindines mintis).
TREČIOJI DALIS
Šios „Vėlinių“ dalies, parašytos per labai trumpą laiką, veiksmas prasideda Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, bazilijonų vienuolyne, kur kalėjo ir pats Mickevičius. Mickevičius siekė atkurti 1823-1824 metų įvykius, kai, caro valdžios nurodymu, buvo suimta daug Vilniaus universiteto studentų. Poetas norėjo pateikti kaltinimus caro valdžiai už nežmonišką elgesį su jaunais politiniais kaliniais, todėl ryškiai vaizduoja likimo draugų kančias: „Didžiulė pergalė galingo šiaurės caro / Prieš nekaltus vaikus“. „Tai Vasilevskis, kurs čia netolies kalėjo; / Per
tardymą, matyt, lazdų jam negailėjo, / Nes kraujo visiškai nebliko jau veide“. Taigi pirmoji idėja – tautos kankinių, tremtinių atminimo pagerbimo būtinumas.
Ryškus „Vėlinių“ bruožas – realybės ir fantazijos supynimas. Poetui svarbūs ne tik tikri istoriniai įvykiai, realijos, bet ir įvairios patirtys, pasikeitimai, vykstantys vaizduotėje. Todėl vaizduojama ir tai, kas realu, tikroviška, ir kas neturi realaus pavidalo – angelai, nakties dvasios. Realybės ir fantazijos jungtys romantikams itin būdingos. Romantikai išlaisvino vaizduotę, žmogaus gebėjimą įsivaizduoti. Svarbus tapo sapnas, kaip protu nesuvokiamo patyrimo išraiška.
Pagrindinis „Vėlinių“ III dalies veikėjas yra kalinys – dainius, poetas; norima atskleisti menininko dvasią, parodyti, kokia ji sudėtinga. Kalinys supranta, kad išleistas iš kalėjimo, bet ištremtas iš tėvynės, praras kūrybos šaltinį. Kaip reikšmingą idėją galime suprasti Mickevičiaus mintį, kad poetui sunku kurti be tėvynės: