Henrikas Radauskas
(1910-1970)
POEZIJA
Studijuodamas 1930-1934 m. Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, domėjosi rusų akmeizmo, konstruktyvizmo, formalizmo teorijomis. Literatų sambūriuose šaipėsi iš lietuviškų eilių sentimentalumo. Tikroji poezija, jo supratimu, neturi tautinių ribų – ji gyvena pakilusi virš esamos realybės pagal savo pačios vidinius dėsnius. 1936-1937 m. H.Radauskas – Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Vėliau redagavo Švietimo ministerijos ir Valstybinės leidyklos leidžiamas knygas. Palikęs Kaune turtingą biblioteką (ją perėmė A.Churginas), 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Po 5 m. persikėlė į JAV, dirbo įvairius darbus. Nuo 1959 m. dirbo Vašingtone Kongreso bibliotekoje. Baroko muzika, impresionistų tapyba, antikos mitai buvo jo artimiausia „kultūrinė aplinka“.
Henrikas Radauskas ilgą laiką gyveno ir kūrė toli nuo gimtinės, JAV. Ten jis užbaigė savo gyvenimo ir kūrybos kelią. Šio prieštaringo poeto lyrika nusipelno mūsų dėmesio kaip savitas XX a. lietuvių poezijos reiškinys.
Debiutavęs 1935 m. eilėraščių rinkiniu „Fontanas“, H. Radauskas literatūriniuose sluoksniuose įgijo talentingo, bet hermetiško, linkusio į estetizmą, dienos aktualijoms svetimo poeto vardą. Kūrybinę veiklą jis pradėjo sambūryje, kuris savo neoromantikų vardą, tačiau populiarumu tada dar neprilygo kitiems žymiausiems šios krypties poetams. Tas poeto kūrybos tarpsnis susilaukė aptarimo ir įvertinimo akademinėje „Lietuvos literatūros istorijoje“, „Lietuvių literatūros istorijoje“ rusų kalba, specialiose poezijos studijose. Tyrinėtojai konstatavo ironišką poeto žvilgsnį į pasaulį, estetizuotą tikrovės suvokimą, konkrečius daiktus ir reiškinius paverčiantį vidinių būsenų ar uždarų sąmonės pulsavimų ženklais, poetinės formos meistriškumą.
Antrajam pasauliniam karui baigiantis, H. Radauskas atsidūrė emigracijoje. Šiuo keliu jį pastūmėjo sąsajos su buržuazine Vakarų kultūra, jo individualistinė pasaulėžiūra ir estetizmas. Poeto skelbtas apolitiškumas, kaip rašė išeivijos literatūros žinovas V. Kazakevičius, emigracijoje jam „nesukliudė tarnauti ir antitarybinės politikos reikalams, pasireikšti spaudoje demagogiškais straipsniais prieš tarybinę literatūrą“. Kita vertus, H. Radauskas mažai tesikišo į visą „lagerinį jomarką“, politinį emigrantų „veikejų“ šurmulį, nors faktiškai sąlyčio su antitarybine „vaduotojų“ veikla jam nepavyko išvengti. Poezijoje jis šalinosi politikavimo ir apskritai aktualių socialinių motyvų.
Emigracijoje H. Radauskas ne tik atitrūko nuo gimtinės, kuriančios naują socialinę santvarką, bet ir nuo įprasto literatūrinio gyvenimo, kultūrinės aplinkos, ilgesnį laiką neturėjo kūrybiniam darbui palankesnių sąlygų.Tačiau kaip tik šiuo laikotarpiu galutinai subrendo jo talentas, dar labiau ištobulėjo poetinis meistriškumas.Šitai rodė jo poezijos knygos „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955) ir rinktinė „Eilėraščiai“ (1965), kurioje buvo ir naujų eilėraščių skyrius „Žaibai ir vėjai“- faktiškai ketvirtoji lyrikos knyga. 1978 m. išleistas pomirtinis jo paskutiniųjų kūrinių rinkinys „Eilėraščiai“ (1965-1970), kurį parūpino visų amerikiečių H. Radausko knygų leidėjas čikagiškis V. Saulius, poeto autorinių teisių paveldėtojas. Visos knygos išleistos nedideliai, dažniausiai 500 egzempliorių tiražais.
Tarybų Lietuvoje H. Radausko poezija buvo dedama į antilogijas, o poetui mirus, pasirodė kelios jo lyrikos publikacijos, iš kurių pati stambiausia – „Poezijos pavasaryje“ (1978). Publikacijas lydėjo ir glausti poeto kūrybos aptarimai bei vertinimai. Leidžiant stambų H. Radausko poezijos rinkinį „Lyrika“, pravartu bent kiek plačiau aptarti jo kūrybinio kelio gaires, kritiškai įvertinti jo estetines pažiūras ir įnašą į lietuvių literatūros raidą.
Gyvenimas
Henrikas Radauskas gimė 1910 m. balandžio 23 d. Krokuvoje, kur tuo metu pas savo seserį akušerę buvo atvažiavusi jo motina. Būsimojo poeto vaikystė prabėgo Gikonių kaime (buv. Rozalimo vls., Panevėžio apsk., dabar Pakruoko raj.), prie Daugyvenės upės. Augo jis palyginti apsišvietusioje šeimoje. Tėvas Bernardas Radauskas vargonavo, buvo valsčiaus raštininku ir sekretorium, dvarų ūkvedžiu, o paskui ilgesnį laiką dirbo raštininku Panevėžio apygardos teisme. Motina Amalija Kieragga buvo kilusi iš Rytprusių, nuo dabartinio Elko (Lenkija), kažkur dvare auklėjo vaikus, mokė juos vokiečių kalbos. Čia ir susipažino su gerokai už save vyresniu Bernardu Radausku. Pirmojo pasaulinio karo metais Radauskų šeima pasitraukė į Rusiją, pasiekė net Novosibirską, o Lietuvą grįžo 1921 m.
Būsimasis poetas mokėsi Panevėžio gimnazijoje, paskui perėjo į mokytojų seminariją, kurią baigė 1929 m. Eilėraščius rašyti pradėjo, matyt, seminarijoje, nes pirmąjį eilėraštį išspausdino seminarijos baigimo metais. Namuose buvo nemaža knygų, čia jis galėjo susipažinti su įžymiųjų rusų ar vokiečių poetų kūryba. Vienerius metus mokytojavęs Kazokiškio (dabar Trakų raj.) pradinėje mokykloje, H. Radauskas 1930 m. įstojo į Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijavo lietuvių, vokiečių ir rusų kalbas bei
literatūras, lankė B. Sruogos teatro seminarą. Studijas nutraukė 1934 m. neįsigijęs diplomo. 1936-1937 m. buvo Klaipėdos radiofono pranešėjas, o nuo 1937 m .gavo darbą Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje. Pirmaisiais tarybiniais metais H. Radauskas dirbo redaktoriumi valstybinėje leidykloje. „Raštų“ žurnale (1940, Nr 1, 2) jis paskelbė straipsnį poezijos ir prozos vertinimų klausimu („Dailiosios literatūrosvertinimo menas Tarybų Sąjungoj ir LTSR-oj“).
Artėjant frontui, Henrikas Radauskas pasitraukė iš Lietuvos, karo pabaigos sulaukė Berlyne.Vėliau iš Berlyno jis persikėlė į anglų okupacinę zoną, į Hano (Hahn) miestą, kur ligoninėje dirbo jo brolis gydytojas psichiatras Bruno Radauskas, o paskui ilgesnį laiką gyvenoRoitlingene, jau prancūzų okupacinėje zonoje. Per keletą nelengvų pokario metų parašė pluoštą eilėraščių, kurie paskui sudarė maždaug pusę rimkinio „Strėlė danguje“.
Su pagrindine pabėgėlių banga 1949 m. H. Radauskas atsi JAV. Čia jo, kaip ir daugelio kitų meno ar kultūros žmonių, niekas išskėstomis rankomis nelaukė, darbo fizinį darbą: iš pradžių mažame Baltimorės fabrikėllyje lygino popierines gėles,paskui, persikėlęs į Čikagą, kitoje dirbtuvėlėje lankstė metalines stalų ir kėdžių kojas, paskui viename prekių sandėlyje įsitaisė dirbti pakuotoju.
Tik 1959 m. H. Radauskas vargais negalais gavo darbą Kongreso bibliotekoje Vašingtone (čia dirbo ir daugiau lietuvių intelektualų).Dabar jis atsidūrė sau artimesnėje kultūrinėje aplinkoje, susidarė geresnes gyvenimo sąlygas.1960 – 1963 m. tarnybos reikalais buvo išvykęs į Europą, o paskui ligi pat mirties gyveno Vašingtone.
H. Radauskogyvenimas, rodos, galėjo ramiai eiti į saulėlydį, bet likimas poeto neleoino.1969 m. rudenį bibliotekos skyrius, kuriame poetas dirbo, likviduojamas, ir jis netenka tarnybos. Vėl atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, skaudžiai išgyvena bedarbio, niekam nereikalingo žmogaus būklę. Tai, matyt, atsiliepė ir jo sveikatai, pasparttino tragišką baigtį. Nežinia, kaip toliau būtų susiklostęs H. Radausko gyvenimas, bet viską išsprendė staigi mirtis 1970 m. rugpjūčio 27 d., po savaitę trukusios mokslinės konferencijos, kurioje jis buvo vertėju. Atvykęs į baigiamąjį posėdį, poetas kažką gyvai pasakojo bendradarbiams, staiga nutilo, atsisėdo į fotelį ir – numirė. Širdis, kurios skausmais jau seniai skundėsi, ūmai nustojo plakusi. Mirtis pasiglemžė poetą, ne per seniausiai sulaukusį šešiasdešimties metų, dar kūrybiškai aktyvų. Jis buvo palaidotas Vašingtone, Syder Hilo (Cedar Hill) kapinėse. Ant jo kapo – užrašas, dvi eilutės iš metai prieš mirtį sukurto eilėraščio „Sugrįžimas“:
Ir spindėjimą žalio lapo