Tautosaką, arba folklorą (angl. ,,liaudies išmintis‘‘),suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį , kasdieninę išmintį.Įsiterpę į įprastinę buities tėkmę, į šiokiadienius ir šventes, darbus, žaidimus, ilgas vakaronių valandas, tautosakos kūriniai vis dėl to nėra tik tos buities trupiniai.Liaudies atmintis taip išlaiko jų sandaros modelį, kaip gamta saugo kristalų formules.Žodis po žodžio, nuotykis po nuotikio vienoje siužeto grandinėje eina tam tikra tvarka, kurios darną suvokusi meninė sąmonė nenori greitai ką nors keisti ir versti antraip. Patvarūs, laiko tėkmei atsispiriantys šito meno ne tik bendrieji kontūrai, bet ir jo ląstelės-segmentai.Tiktai šitoks pastovumas ir vienodumasnėra skurdus.Kokia neišsemiama gausa užgriūva mus iš storųrinkinių, archyvų ir gyvųjų tautosakos tarpininkų-senųjų dainininkų, pasakotojų repertuaro ! Įvairovė atspalvių, intonacijų, žodžio vartosenos panaši į tą klegėjimą visomis lietuvių tarmėmis ir šnekomis, kuriuo gali pasiklausyti sekmadienį Palangos kopose. Impozantiškimastai, tūkstančiai, dešimtys tūkstančių nors ir nežymiai varijuojančių kūrinių leidžia išgirsti milžiniško tolimą praeitį menančio kolektyvo balsą.
Tiktai tautosakoje jaučiame nenutrūkstamą liaudie gyvenimo pulsą, nuspėjame slaptas žmonių dramas, rūpesčius, ilgesį. Rašytiniai šaltiniai, iš kurių suvokiame praeitį, paviršium prašliuožia pro gyventuojų daugumos pasaulėvaizdį. Vien tautosaka gali juos papildyti. Įdėmiai skaitoma liaudies kūrybos knyga tampa svarbiu socialinės-psichologinės patirties šaltiniu. Vertė tokio šaltinio neįkainojama.
Tautosaka, kaip liaudies pasaulėžiūros išraiška, sudaro atsvarą privilegijuotųjų luomų kultūrai, Lietuvos istorinėmis sąlygomis-iš esmės svetimai kultūrai. Tai vertinimo ašis, kurios principinę reikšmę iškėlė marksistinėsocialogija.Žymus italų marksistas mąstytojas A. Gramšis, polemizuodamas dėl požiūrio į tautosaką kaip į ,,tapybinį‘‘elementą, pabrėžia:,,Tačiau folklorą reikėtų tyrinėti kaip pasaulio suvokimą-iš esmės neišreikštą, ,,numanomą‘‘suvokimą, būdingą apibrėžtiems visuomėnės sluoksniams(apibrėžtiems ,,laiko ir erdvės‘‘atžvilgiu).Šitas pasaulio suvokimas iškyla kaip priešingybė(daugiausia taip pat neįsisąmoninta, objektyvi)istoriškai apibrėžtų visuomenių,,oficialiai‘‘kultūrinių sluoksnių pasaulėžiūrai, patiriančiai nuoseklią evoliuciją istorinės raidos procese. (Iš čia glaudus ryšys tarp folkloro ir,,sveiko proto‘‘, kuris ir yra ,, filosofinis folkloras‘‘.)‘‘
Tautosakos mokslas, folkloristika, iš įvairių taškų artėja prie savo objekto.Galime apibrėžti įvairias, nors ir tarp savęs susijusias, mokslinio-tiriamojodarbo sritis: surinktos tautosakos fondų tvarkymą , katalogavimą bei skelbimą; tautosakos gyvavimo stebėjimą; bendrųjų mąstymo ir raiškos dėsnių nusakymą, konkrečių tautosakos formų aprašymą. Tautosaka tiriama įvairiais būdais:empiriniai aprašymai ir skaičiavimai, sinkretiniu-kompleksiniu stebėjimu, pasitelkiama čia ir matematinė statistika, struktūrinis-semiotinismetodas. Tyrimų programa yra nepaprastai didelė. Įvairiais pjūviais gaunamais rezultatais nelabai Įmanoma pasinaudoti siekiant vieno sintetinio tautosakos apibūdinimo.
Tautosakos tyrimas skirtingose jos stadijose, skirtingais aspektais neapsieina be gretimų mokslų pagalbos ir savo ruožtu jiems praverčia. Tiriamas tautosakos gyvavimo židinys, jos ribos, santykis su tautine sąmone, kontaktai su kitų tautų žodine kuryba. Šituo atžvilgiu tautosaka-argumentas etnogenezei ir iliustracija savo ir pasauliniai kultūros istorijai, nes tai apraiška kultūrinių mainų tarp gretimų kraštų ir tarp didžiųjų tautų bendrijų-Rytų ir Vakarų. Sudėtingą problemų ratą sudaro tautosakos pradžia, kaip apskritai meno pradžia, kaip pažinimo istorijos pirmoji stadija.
Norint apsibrėžti išeities tašką, reikia apžvelgti artimiausiaskitų mokslų tyrimų sritis. Palyginkime, kas rūpi folkloristikai ir kas kitiems mokslams. Tai padės, aiškinantis tautosakos, kaip žodžio meno, esmę, atsiriboti nuo šalutinių ir atsitiktinių aplinkybių.
Folkloristikai pirmiausia talkina etnografija-mokslas apie tautų materialinį gyvenimo pagrindą, buitį, verslus, dvasines apraiškas. Aprėpdama tiek materialinę, tiek ir dvasinę liaudies gyvenimo sritį, ji neteikiapastarajai pirmenybės. Būdama istorijos mokslo atšaka, etnografija kuria visapusišką kasdienybės vaizdą, papildantį istorijos puslapius. Etnografijos sąvokai artima, nors gerokai platenė, bendresnė-kraštotyka,kuri krašto pažinimą praplečia geografiniu ir geologiniu vietos aprašymu, istorine apžvalga,tarmės bei topominikos aprašu ir kitais atžvilgiais.
Tautosakos neįmanoma apibūdinti nesiremiant etnografiniais faktais. Jie nusako aplinką, kurioje gyvuoja tautosakos kūrinys.Toji aplinka, suprantant siauriau, tai valstiečio kiemas, namų papročiai, buitis ir darbai; suprantant plačiau,-tai apskritai feodalizmo kaimas, kuriame sukauptas ir išlaikytas pagrindinis tautosakos lobynas, jos klasika. Feodalinės valstietiškos aplinkospažinimas duoda pamatą išvadoms apie liaudies pasaulėžvalgą ir jauseną-ko jieškome tautosakoje. Galime vien apgailestauti, jog, be
,,Lietuvių etnografijos bruožų‘‘(1964), maža teturime parankinės etnografinės literatūros, ypač stokojame sistemingų papročių aprašų.