Aristotelis “Poetika”
Pasirinkau “Poetiką”, nes poezijos, kūrybos klausimas man yra artimas.
Dalykai, apie kuriuos kalba Aristotelis savo veikale atrodo seniai visiems žinomi, ir Aristotelis norėjo griežtai apibrėžti tuos remus, į kuriuos turi tilpti visi rašomi kūriniai. Nors man ir patiko kai kurie Aristotelio apibudinimai, mano manymu, kūryba – žmogaus sielos vaisius, kurio paragavus galima nors kiek pajusti, ką jautė poetas, kada kūrė, ir tai yra toksai dalykas, kuriuo neįmanoma įrėminti į rėmus. Kiek daug yra sukurta, kiek dar daug dar kuria ir dar bus sukurta, nors kai kurių žmonių manymu mes priėjome prie to taško, kai jau visi kūrybos šaltiniai išdžiūvo, kai dabartinė kūryba kartoja visas senas. Bet argi tai nėra poeto, rašytojo ar tiesiog kūrėjo tikslas priminti mums, kad mes esame žmonės, turime jausmus , ir jų dėka mes egzistuojame, kuriame planus ateičiai. Ar knygos, muzika,… nėra gyvenimo mokyklos, sielos ugdytojai.
Ir tai būtų klaidinga, duoti apiapibūdinimus kūrybai. Juk ne tas poetas yra geras, kuris panaudoja gerą metodą, o tas, kuris privertė susimastyti, padaryti išvadas, davė laisvę žmogaus fantazijai. Žmogus negali skraidyti kaip paukštis, bet mes esame būtybės, kurios gali svajoti, mąstyti, fantazuoti. Mūsų fantazijos erdvė yra mūsų dangus, o mintis – mūsų skrydis. Ar mūsų fantaziją neperkelia mūsų bet kur mums tik panorėjus. Mes keliujame fantazijos keliais . Ir net įkalinti požemiuose neprarandame sugebėjimo persikelti į laisvę. Galima įkalinti žmogų, bet jo protas, jo mintys bus laisvos. Tai yra vienos iš sudedamųjų dalių , kurios priverčia žmogų gyventi.