A.Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ ištraukos analizė ir interpretacija „Ė kvėpimas… – ė tik širdį griaudžia“
A.Baranausko „Anykščių šilelis“ – garsiausias romantizmo laikotarpio lietuvių autorių kūrinys. Parašytas, pasak autoriaus biografijos, realiai egzistavusio šilelio A.Baranausko gimtinėje tema. Ši lyrinė poema parašyta per dvejas autoriaus vasaros atostogas – 1858-1859m. Anykščiuose.
Anot garsaus dabarties poeto J.Marcinkevičiaus – „Anykščių šilelis“ yra įžeistos, paniekintos lietuvių kalbos šauksmas“. Galbūt todėl, kad kūrinyje aprašyta I-oji lietuvių literatūroje ekologinė katastrofa, kuriai įvykus prasideda ir kultūros žūtis. Bet neskubėkim taip greitai smukdyti ir taip jau įskaudintos lietuvių kultūros praeities. Apžvelkime šio kūrinio objekto – šilelio, – sukeliančio visapusišką regos, uoslės ir klausos jausmų derinį, parašymo struktūrą.
Pirmoje kūrinio dalyje autorius laipsniškai kyla nuo pačių žemiausių „samanų“: „Minkštučiukai samanų patalai ištiesti…“ iki šilelio didybę parodančių ir Lietuvos simbolio – šimtamečių ąžuolų: „Čia ąžuolai ir uosiai prie eglių sustojo,..“. Antroje dalyje staiga tarsi kirviu nukerta ir taip jau Jogailos išnaikintą didelę šilelio dalį: „Mažu vierą įvedęs Jagiela išskynė.,,“
Kūrinio ištraukoje A.Baranauskas visa širdimi įkvepia civilizacijos nepaliesto gimtojo šilelio oro:
Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris:
Savo kvapus po laukus kaip berte pabėręs,..
Jaučiamas glaudus autoriaus ryšys su gamta, mišku. A.Baranauskas turėjo būti praleidęs daug laiko su, galima sakyti, antruoju globėju, laisvės, ramybės simboliu. Žmonės, perskaitę šį kūrinį, galėjo nebent įsivaizduoti, o su rašytojo pagalba ir pajusti šimtmetinius medžius saugojančio šilelio augaliją, visą dvasią.