“Altorių šešėly” – garsiausias ir geriausias psichologinis romanas lietuvių literatūroje. Šis šedevras buvo sukurtas per kūrybingiausius Vinco Mykolaičio Putino metus. Romano tema yra neatsitiktinė, tai turi labai didelį ryši su autoriaus gyvenimu, tačiau tai nėra autobiografija, tai veikiau savo ateities kūrimas ir spėjimas. “Altorių šešėly” yra V.M.Putino jausmų vadovėlis, jam reikėjo kažkur išlieti viską kas buvo per tiek metų susitvenkę jo širdy.
Perskaičius pirmąjį romano puslapį susidaro įspūdis, kad viskas prasideda ne kunigų seminarijoje, o kalėjime. “Ak, juk tai seminarija!” ši ištrauka parodo, kad ir pats pagrindinis romano veikėjas pasijunta esąs ne seminarijoje, ne toj vietoj kurioj prabustum su laiminga širdim. Tačiau jis taip jaučiasi ne dėl to, kad reikia keltis penktą ryto ir kad kelia rytais plieniniai skambalo smūgiai, jis taip jaučiasi, nes nejaučia šiai vietai nieko ypatingo. Kaip matysim vėliau šis Liudo Vasario rytas yra užuomazga tolimesniam jo gyvenimui bei jo apsisprendimui palikti seminariją, vietą kurioje jis nesijaučia laisvai.
Kaip sužinome vėliau, Liudas įstoja į kunigų seminariją visai nesubrendęs ir skatinamas pamaldžių tėvų ir Maironio idealų – dirbti Lietuvai. Visai jaunam Liudui kelia nerimą jo dvasios šaltumas tikėjimui, tačiau jis bando jį užgožti savęs įtikinėjimu, kad jam dar neatėjo laikas, o taip pat prisimindamas kad jo namie vardu niekas nevadina, į jį visi kreipiasi “jūs, kunigėli”. Taip nuo pat pradžių jis viduj verda ta mintim, kad čia ne jo pašaukimas, tačiau vis stumdamas šią mintį tolyn, kol, kaip vėliau sužinom, viskas išsiveržia ir niekas to negali jau sustabdyti.