Henrikas Radauskas- XXa. Rašytojas.Gimė ir mirė už Lietuvos ribų. Tai savitas poetas- grynojo meno ir grynosios poezijos atstovas. Menas jam buvo didžiausia vertybė. H.Radauskas kūrė grožį- tai buvo pagrindinis jo tikslas. Pasitelkdamas gamtos žavesį, jis stengėsi jį perteikti ir savo poezijoje. Į originalią vienovę jis sujungė simbolistų kosmines vizijas, neoromantikų išdailintą kaimo peizažą ir avangardistų futuristų techniškosios civilizacijos kraštovaizdį. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Fontanas “ išleido Lietuvoje, bet didžioji jo kūrybos dalis sukurta išeivijoje.
Peizažinis eilėraštis „Gėles audroj“- jau iš eilėraščio pavadinimo galima spėti, kad eilėraštyje vaizduojamas gamtos grožis (tiesioginė pavadinimo prasmė). „Veiksmas “ ir vyks gamtos prieglobstyje. Tai draugiška, šilta, sava aplinka. Juk būtent gamtoje, kaip teigė H.Radauskas, gali rasti nusiraminimą, poilsio akimirką. Vandens ( šiuo atveju lietaus) svarba gamtai: „Lietus išpylė žalią spalvą “. Pabrėžiama, kaip po lietaus atgyja gamta, viskas tarsi nuskaidrėja. Eilėraštyje tiek augalai (gėles). Tiek gamtos reiškiniai (lietus, audra) yra personifikuojami: „Dvi baltos rožės purtė galvą.“ Balta spalva- tai nekaltumo, šventumo, tyrumo simbolis. Iškyla tarsi meilės įvaizdis (dvi rožės), kuris vėliau bus plėtojamas dviejų viduramžių literatūros herojų meilės istorijoje. Netikėtas palyginimas: „Kaip širmas žirgas lietuje“. Antrajame posmelyje „audros dievaitė žaliaakė “, kuri galėtų būti pavasario metafora. Išryškėja ciklinis laikas. Juk pavasaris- vėjavaikiškas, daugiau laimės ir džiaugsmo po šaltos žiemos sąstingio atnešantis laikas: „Ji juokės ir sakė, / Žaibais žibuokles plakdama. “. Pavasaris atneša daugiau optimizmo į žmonių širdis. Nuo pavasario gamtos reiškinių neatskiriama ir audra su žaibais. Visame eilėraštyje jaučiamas spalvos ir judesio vieningumas (baltos rožės purtė galvą; žaliaakė dievaitė pralėkė, juokėsi; žaibais žibuokles plakdama ir t.t. ).H.Radausko poezijoje labai daug dailės, muzikos įvaizdžių, pradedant antika, jos mitais ir kita. Ne išimtis ir šis eilėraštis. Trečiajame posme iškyla Šekspyro sukurtų herojų- Otelo ir Dezdemonos istorija. Per audrą šėlstantis, apsiniaukęs dangus lyginamas su Otelo iš meilės kilusiu įniršiu bei pykčiu. Gamtos reiškiniai gretinami su herojų vidiniais išgyvenimais (tarsi paralelė). „Tragiška aistra “- lyg Otelo pražūtinga meilė, sužinojus apie Dezdemonos neištikimybę. Eilėraštyje dominuoja lyg pasakojimas, lyg aprašymas iš šalies bundančią gamtą. Sunku būtų rasti nuoseklią įvykiu eigą- eilėraštį jungia ta pati erdvė (gamta), tas pats laikas (pavasaris) ir herojai (Otelas ir Dezdemona)- fragmentiška kompozicija. Dezdemonos ir Otelo istorija virtusi klasika. Ji buvo Otelo mylimoji. „Nusigandusi gražuolė “- ne veltui ji bijojo Otelo įniršio- už savo poelgį sulaukė „atlygio “… Jos apgailestavimas dėl savo poelgių- tai tarsi „neužmirštuolės verksmas paupy “.