Žodis egzodas yra kilęs iš senovės graikų kalbos eksodos (lotyniškai exsodus) ir reiškia išėjimą . Visų pirma masinį išėjimą iš gimtosios žemės. Tokį šio žodžio supratimą vakarų kultūroje įtvirtino Senasis Testamentas, kurio viena dalių , antroji Mozės knyga , ir vadinama egzodu,arba Išėjimo knyga. Joje rašoma žydų tautos, prispaustos faraono,išėjimas iš Egipto. Šis įvykis suvokiamas kaip esminis tautos išbandymas, kaip po keturiasdešimties metų klajonių po dykumą ji pasiekia pažadėtąją žemę.
Egzodas lydi žmones ir tautas nuo seniausių laikų .Iš gimtojo krašto pasitraukiama dėl įvairiausių priežasčiu, kartais ir visiškai laisva valia ,tačiau dažniausiai dėl įvairiu politinių priežasčių -priespaudos ,tirono savivalės,okupacijos.Tokia situacija , kurioje nelieka žodžio laisvės, nepalanki bet kuriam žmogui,tačiau itin nepalanki meniniam gyvenimui.
Lietuvių išeivijos istorija iš dalies pakartojama bendras egzodo tendencijas. Nuolat atsirasdavo žmonių, priverstų palikti tėvynę ar tiesiog bandžiusių ieškoti laimės svetur. Tačiau lietuvių egzodas tikrąją to žodžio prasme – kaip masinis reiškinys – prasidejo 1944 metais, baigiantis Antrajam pasauliniam karui.
Stalininio socializmo įsitvirtinimas Rytų ir Vidurio Europos kraštuose privertė emigruoti nemažą skaičių įvairių tautų rašytojų. Pabaltijo rašytojų emigracija buvo masinė – tokio didžiulio intelektualinių jėgų nutekėjimo nepatyrė nė vienas kitas Europos regionas po Antrojo pasaulinio karo. 1944 metų vasarą ir rudenį, bijodami sovietinio teroro iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė apie 60 000 žmonių. Lietuvių kultūrinė emigracija išsibarstė po kelis kontinentus. 1949-1951 m. daugiausia jų susitelkė JAV, kur gyveno jau kelios emigrantų kartos, ėjo dienraščiai („Draugas“, „Naujienos“ ir kt.).
Rašytojai emigrantai jautėsi įpareigoti „dėtis kovon dėl kovos laisvės“. Egzodo rašytojai skelbėsi esą vieninteliai lietuviškos meninės kūrybos tęsėjai – tėvynėje gyvąjį žodį užspaudė okupantai, todėl nacionalinės literatūros plėtotė tegalima tik atsidūrus už pavergtos tėvynės sienų.
Egzodo lietuvių rašytojai nuo pat pirmųjų pasitraukimo iš Lietuvos metų savo kūryboje vaizdavo rezistencinę kovą, kūrė partizano, kovotojo dėl Lietuvos laisvės paveikslą. Galima sakyti, kad ši tema buvo viena svarbiausių egzodo literatūros temų. Išeivijos poezijoje, prozoje ir dramoje buvo kuriamas herojiško, kenčiančio partizano paveikslas. Vyresniosios ir viduriniosios kartos rašytojai kūrė romantizuotą besipriešinančio totalitarinei okupacinei (dažniausiai bolševikinei) prievartai personažo paveikslą. Vieni pasirinko romantizuotą literatūrinės pasakos, legendos žanrą, kiti – realistinį pasakojimo būdą; pastarieji vaizdavo kovojantį personažą konkrečiomis istorinėmis bei socialinėmis aplinkybėmis. Tuo tarpu kitokią raiškos formą, kitokią kovotojo sampratą pasirinko jaunesniosios kartos rašytojai. Apie 1949–1950 m. didžioji dauguma lietuvių iš Vokietijos DP stovyklų emigravo toliau į Ameriką, Kanadą ar Australiją. 1950–1960 m. laikotarpiu literatūrai keliami uždaviniai liko panašūs kaip ir Vokietijos DP stovyklose. Išeiviai tebesivadino tremtiniais, literatūrinė kūryba, menas, kultūra ir toliau turėjo būti tam tikra dvasinės rezistencijos forma. Ši samprata kurį laiką nesikeitė, ji išliko įvairiose kalbose ir spaudoje skelbtose deklaracijose.
Lietuvių kultūriniam elitui pragyvenimui lėšų reikėjo užsidirbti praktinėmis profesijomis. Grįžę po darbų, jie sėsdavo prie romano, eilėraščio, straipsnio, kad vėl sugrįžtų į Lietuvą, iš kurios taip ir nepajėgė galutinai pasitraukti. Dideliu užsispyrimu kūrė knygą po knygos tartum paminklinius akmenis Lietuvai, jau išbrauktai iš pasaulio žemėlapio.
Prarastos tėvynės lyriniai regėjimai, skaudūs jos istorijos ir kultūros prisiminimai, jos netektis tragišku absurdu įeina į pokarinę Europos literatūrą kaip būdingiausias perskelto pasaulio atspindys. Šitoje gausioje netekties literatūroje lietuviškoji egzodo kūryba išsiskiria poetine gimtosios žemės mitologija, kupina tiek romantinės amžino gyvybingumo adoracijos, liek ir apnuogintos egzistencinės nevilties.
1944 m. rudenį kartu su paskutiniaisiais Wermachto daliniais iš Lietuvos pasitraukė dauguma lietuvių rašytojų draugijos narių, beveik visa humanitarinė profesūra didelėje 75.000 žmonių minioje, bėgančioje nuo grįžtančios sovietinės armijos.Pasibaigus karui, Vokietijoje, “perkeltųjų asmenų” stovyklose, sparčiai steigiami lietuviški vaikų darželiai ir pradinės mokyklos. Veikia 20 lietuviškų gimnazijų, kur 487 mokytojai dirba pagal prieškarinės Lietuvos švietimo programas. Hamburge atidaromas Pabaltijo universitetas, kuriame studijuoja pusketvirto šimto lietuvių. Tübingeno universitete įkuriamas baltų kalbų skyrius – čia dėsto lietuvių profesoriai. Friburge veikia lietuviškas Taikomosios dailės institutas, kuriame mokosi arba dirba keli lietuvių rašytojai. Augsburgo stovykloje repetuoja lietuvių dramos teatras, Detmolde kita teatro trupė stato lietuviškos dramos šedevrą – Vinco Krėvės Šarūną. Iš stovyklos į stovyklą traukia gastroliuojantys lietuvių chorai, tautinių šokių ansambliai, rašytojų ir
skaitovų trupės. Vokietijos miestuose ruošiamos lietuvių dailininkų parodos. Memmingene, Flensburge, Münchene, Wiesbadene leidžiami lietuviški žurnalai ir laikraščiai (Žiburiai, Mūsų kelias, Lietuvių žodis, Žingsniai, Aidai, Žvilgsniai). Lietuviškos leidyklos, įsikūrusios Tübingene, Augsburge, Münchene, spausdina lietuviškas knygas – 1945 – 1949 m. kas savaitę po naują knygą. 1946 m. ir 1947 m. Tübingene ir Augsburge įvyksta Lietuvių rašytojų draugijos suvažiavimai. Individuali ir kolektyvinė lietuvių kultūrinė veikla kelis metus virte virė perkeltųjų asmenų stovyklose.