AR TURI ATEITĮ TRADICINĖ ŠEIMA?
Kai kurios tradicijos nyksta. Kai kurios atsiranda. Bent taip mums atrodo. Tradicija kurti šeimą ir auginti kartu vaikus yra gana sena. Keliolika tūkstančių metų, praėję nuo pirmykštės bandos laikų, smarkiai nepakeitė mūsų šeimos struktūros. Kas mūsų laukia ateityje?
Tai, kad kai kurios tradicijos nyksta, nėra akivaizdi tiesa. Tarkime, kadaise jus mokykloje mokė, kad buvo vergvaldystė. Po to atėjo feodalizmas. Toliau prasidėjo kapitalizmas. O vėliau… turėjo būti arba socializmas arba ….kažkoks hibridas tarp informacinės visuomenės ir bendrosios rinkos. Tačiau juk gyvenime viskas kitaip. Vergvaldystė egzistuoja ir dabar. Kariuomenėje jauni kareiviai yra vyresniųjų vergai. Kalėjimuose atstumtieji vergauja „verchams“. Vaikai vergauja bulvių laukuose ir daržuose savo tėvams. Suaugę vergauja vienas kitam…
Feodalizmas puikiai klesti kai kuriose firmose, kur jūs turite mokėti didžiulį mokestį savininkui už teisę truputį užsidirbti pačiam. Feodališki santykiai yra tarp nelabai sąžiningų verslininkų ir reketininkų. Tarp vairuotojų ir policininkų, muitininkų, pareigūnų.
Kapitalizmas šešėliniame lygyje egzistavo ir socializmo laikais.
Išvada: niekas nenyksta, viskas tik apsitveria siena, pasislepia ir puikiai egzistuoja šalia kitų formų.
Taip pat yra ir su šeima. Tik šeimos tradicija – ypatinga.
Viena iš idėjų, dėl ko šeimos nebereikalingos, remiasi seksualinės laisvės ir poligamijos faktu. Atsibodo, žinote, visos tos dramos, pavydo scenos. Nuo vaikų ir ligų yra apsaugos priemonių. Seksualiai, jei giliau pasikapstysi, visi traukia visus. Taškas.
Kita mintis, dėl ko šeimos darosi nebereikalingos, yra ta, kad jai nebelieka ekonominio pagrindo. Nuo seno šeima buvo pirmiausiai ūkinis – ekonominis vienetas. Šeima apspręsdavo, kas disponuoja turtu, kam jis atiteks mirus savininkams. Nebūtų šeimos – turtas būtų išvogtas ir išnyktų. Šeima garantavo turto paveldėjimą. Į turto sąvoką įtraukdavo ir žemę, ir gyvulius, ir tarnus, ir sugulovus( es), ir vaikus. Kas kuo turtingas.
Pabandysiu argumentuoti, kodėl šeima dar ilgai gyvuos, net jei aplinkui daug kas gyvens ir be jokio turto. Tarkime, transportas bus tik visuomeninis, maistas bendras, pramogos nemokamos. Vaikus auklės gatvė, kompiuteris ar mokyklos. Na, toks megapolisas, miestas – valstybė.
Šeimoje žmonės yra susiję artumu, abipusio atsakomybe, prisirišimu ir slaptu sandėriu.
Artumas – ypatingas atvirumo vieno kitam jausmas, kai jautiesi šalia kito žmogaus laisvai ir lyg nepastebimai. Artumas nėra amžinas ir monumentalus šeimos faktas, greičiau tai yra būsena. Ji gali būti ilgalaikė, arba momentinė, gali silpnėti ir stiprėti. Artumas atsiranda tarp draugų, tarp vaikų ir tėvų, tarp sutuoktinių, tarp meilužių, tarp žmogaus ir gyvūno, galų gale tarp skaitytojo ir knygos herojaus. Blogiausiu atveju tarp žmogaus ir gamtos.
Šeimoje artumas gali realizuotis („mes nuolat gyvename vienas kito akivaizdoje, dėl to neturime ko vienas nuo kito slėpti“). Šeima ir kuriasi artumo įtakoje („mes taip išlaisvėjame šalia vienas kito, kad gyvename kartu“). Vargiai ar gali ilgai jausti artumą bet kuriam žmogui ar visiems namo, gatvės, miesto gyventojams. Tokių momentų pasitaiko, bet jie neilgi. ( Traukinio kupė pažintys, artumo su visa žmonija akimirkos). Šeima – ilgamečio artumo oazė.
„Meilužis – ne tas, su kuriuo miegi, o tas, su kuriuo malonu pabusti lovoje „. (V.Jerofeevas, „Rusų gražuolė“)